Viktorinos „Varėnos krašto tautodailė ir tautodailininkai: audimas“

2020-ieji – Tautodailės metai  

II turo klausimai

1. Kokias žinote audinių grupes? Kuri iš senųjų audinių grupių yra gausiausia, o kuri – spalvingiausia?
2. Apie kurias Varėnos krašto audėjas buvo rašoma periodinėje spaudoje?
3. Ar teko savo gyvenime sutikti ir pažinti nors vieną audėją? Jeigu taip, tai parašykite apie tai.
4. Kokiose knygose galima rasti informacijos apie audimą ir audinius Varėnos krašte bei audėjas?

Varėnos viešosios bibliotekos Kraštotyros skyrius

Audimo menas Varėnos krašte

2020-ieji – Tautodailės metai

Audimas – senas tradicijas išlaikiusi tautodailės šaka, bylojanti apie lietuvių liaudies kūrybinę galią bei tradicijas. Ji apima audinių, vilnonės, lininės aprangos, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių, takų, juostų ir kitokių audeklų gamybą įvairiomis technikomis: audimo staklėmis, pynimo, rišimo, mezgimo būdais.

Skaityti daugiau...

2020-ieji – Tautodailės metai

2020-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tautodailės metais. Seimas šį nutarimą priėmė, atsižvelgdamas į tai, kad šiais metais minima daug dėmesio tautodailės plėtrai skyrusio Lietuvos dailės istoriko, grafiko, nusipelniusio meno veikėjo Pauliaus Galaunės gimimo 130 metų sukaktis. Pauliaus Galaunės vardu pavadinta dar 1976 metais Kultūros ministerijos įsteigta premija, skiriama geriausiems Lietuvos tautodailininkams. Lietuvos Respublikos Seimo nutarime pažymima, „kad be tautodailės būtų sunku užtikrinti lietuviškosios kryždirbystės tradicijos tęstinumą, kurio siekis įtvirtintas 2001 metais įtraukus Lietuvos kryždirbystę į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Tautodailininkų kūryba sklinda per nacionalines šventes, parodas, kūrybines stovyklas, plenerus, seminarus, galerijas, parodomąsias dirbtuves. Tautodailininkų dėka populiarėja tautinio kostiumo, kalvystės, medžio skulptūros sritys“.

Tai puiki proga paminėti ir pagerbti Varėnos rajono tautodailininkus. Rajone gyvena ir kuria ne vienas taletingas žmogus. Daug tautodailės meistrų – medžio drožėjų, pynėjų iš šiaudų, vytelių ir balanų, verbų rišėjų, audėjų, juodosios keramikos meistrų. Varėnos viešosios bibliotekos kraštotyros kartotekoje sukaupta daugybė įrašų apie mūsų rajono tautodailininkus ir jų kūrybą. Šią kartoteką papildo straipsnių kopijų segtuvai , kuriuose surinkta medžiaga apie įvairias tautodailės sritis. Norėdamos paskleisti šią informaciją, nuo vasario mėnesio pradedame ruošti straipsnių ciklą, skirtą tautodailės metams paminėti. Pristatysime tautodailininkus, jų darbus, kai kurias tautodailės rūšis, kviesime susipažinti su kai kuriais senaisiais amatais.

Šiame įžanginiame straipsnyje trumpai apžvelgiame tautodailės terminą, raidą, draugijas, šventes ir leidinius.    

„Tautódailė, lietuvių neprofesionalioji dailė, liaudies meno dalis. Jai priskiriama savamokslių meistrų sukurti vaizduojamosios (skulptūros, tapybos, grafikos, t. p. karpiniai) ir taikomosios (tekstilės, keramikos, juvelyrikos, medžio, metalo, iš vytelių, šaknų ar šiaudų pinti) dailės dirbiniai, kryždirbystė (žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevras) ir paprotinė dailė (verbos, margučiai)“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XXIII. – Vilnius, 2013, p. 581). Tautodailėje atsispindi etninis savitumas, meninio mąstymo specifika, originalumas. Nuolat veikiama istorinių įvykių ir visuomenės sanklodos pokyčių tautodailė išlaiko tradiciškumą, variantiškumą, kai kurios šakos – bendruomeninę prigimtį

Tautodailės terminą į lietuvių kalbą įvedė dr. Jonas Basanavičius XX a.pradžioje, tačiau Paulius  Galaunė jį kritikavo kaip per daug platų, ne visai atitinkantį kitose kalbose tam pačiam reikalui vartojamus terminus. P. Galaunė siūlė tautodailės terminą keisti liaudies daile arba liaudies menu (Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas: Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, Kaunas: L. U. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1930, p. 9–10). Sovietmečiu, matyt, čia ne paskutinę vietą užėmė ir ideologija, įsivyravo liaudies meno terminas (jo kūrėjai natūraliai pradėti vadinti liaudies menininkais). Šiuo metu minėti terminai vartojami sinonimiškai.

Liaudies menininkų būrimosi draugėn istorija sutampa su XX a. pradžioje Lietuvoje vykusiu visuomenės tautinės savimonės pakilimu. 1907 m. sausio 9 d. Vilniuje, Patro Vileišio namuose, atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje kartu su dailininkų kūriniais buvo pateikti 235 liaudies dailės kūriniai. Tai pirmieji tautodailės žingsniai į parodines sales, turėję aiškų tikslą – atskleisti lietuvių tautodailės savitumą.

1927 m. buvo organizuota pirmoji tautodailės ekspedicija Utenos ir Ežerėnų apskrityse. Jai vadovavo M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus P. Galaunės pakviestas dailininkas, literatas, teatro ir visuomenės veikėjas Vytautas Bičiūnas.

1930–1941 m. veikė Lietuvos kooperatinė bendrovė liaudies menui ir namų pramonei remti „Marginiai“. Ji telkė liaudies meistrus, aprūpindavo juos žaliavomis, kreditais įrankiams įsigyti, organizuodavo dailiųjų dirbinių (audinių, kilimų, juostų, medžio drožinių, gintaro, keramikos, odos dirbinių) gamybą ir pardavimą.

Senovės dienos (liaudies meno šventės) 1935–1938 m. surengtos Merkinėje, Dauguose, Prienuose, Seirijuose, Alytuje. Jose stengtasi visapusiškai atskleisti savo regiono liaudies kultūrą: rengtos liaudies meno, apyvokos daiktų parodos, kviesti liaudies dainininkai ir muzikantai, daugumoje vietų vaidintos vestuvės. Pirmoji šventė, kaip tik vadinta Senovės dienos vardu, įvyko 1935 m. birželio 9–10 d. Merkinėje, globojama Prezidento Antano Smetonos. Šventę surengė Dzūkų kraštotyros draugija, kuriai vadovavo mokytojas Jonas Miš­kinis. „Senovės dienų tikslas – pasiklausyti dzūkų dainų, atgaivinti senoviškus papročius, be to, ištraukti iš palėpių, svirnų (klėčių), kluonų, rūsių, skrynių ir pirkių liaudies vaizdinį meną: namų apyvokos daiktus, senoviškus žemės dirbimo bei medžio įrankius, ūkio padargus ir kt.“ (Jonas Miškinis Manoji Dzūkija, p. 100). Į dvi dienas vykusią šventę atvyko per 10 000 svečių, dalyvavo jos globėjas Lietuvos prezidentas A. Smetona, ministras pirmininkas ir kiti garbūs svečiai. Senovės diena visiems padarė didelį įspūdį. Daug eksponatų įsigijo Vytauto Didžiojo Kultūros ir Dzūkų muziejai.

Vienas svarbiausių liaudies meno puoselėtojų buvo 1941 įkurti Respublikiniai liaudies kūrybos namai (1960–1990 m. veikė kitais pavadinimais). 1966 įkurta Lietuvos liaudies meno draugija (nuo 1989 Lietuvos tautodailininkų sąjunga).

Nuo 1997 m. leidžiamas „Tautodailės metraštis“, supažindinantis su tautodailės meistrais ir jų dirbiniais, populiarinantis ir nagrinėjantis lietuvių tautosakos tradicijas, etnografinių sričių įvairovę. Šį leidinį leidžia Tautodailininkų sąjungos fondas. Nuo 1988 m. leidžiamas tęstinis leidinys „Liaudies kultūra“ (nuo 2019 m. „Būdas“).

Siekiant labiau sudominti visuomenę tautodaile, organizuojame viktoriną

„Varėnos krašto tautodailė ir tautodailininkai“.

Skelbiame pirmuosius viktorinos klausimus.

1. Kodėl 2020-ieji paskelbti Tautodailės metais?

2. Kaip vadinosi liaudies meno šventė, vykusi Merkinėje 1935 m.? Kas šios šventės iniciatorius?

 Kviečiame aktyviai dalyvauti. Atsakymus siųsti e-paštu Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.  arba atnešti į bibliotekos Kraštotyros skyrių (II aukštas).

               

Laimutė Cibulskienė, Elena Glavickienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografės