Norbertas Vėlius - tautosakos metraštininkas

Norbertas Vėlius

Norbertas Vėlius – vienas žymiausių senosios lietuvių kultūros tyrėjų, folkloristas, mitologas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas. Per savo gyvenimą surinko daugiau kaip 30 000 lietuvių tautosakos kūrinių.  N. Vėlius – Vilniaus  kraštotyrininkų  kompleksinių ekspedicijų  į Zervynas, Merkinę ir Dubičius dalyvis ir vadovas. Drauge su bendraautoriais  iš surinktos etnografinės medžiagos parengė knygelę „Zervynos“ (1964),  monografiją „Merkinė“ (1970) ir monografiją „Dubičiai“ (1989).

Gimė 1938 metais sausio 1 dieną Gulbių kaime, Šilalės rajone. 1947–1954 m. mokėsi Laukuvos vidurinėje mokykloje (Šilalės r.)  Ją baigęs pasiliko mokytojauti. 1957–1962 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.  1962–1989 m. N. Vėlius dirbo Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1984 m. buvo paskirtas Tarybų Lietuvos enciklopedijos moksliniu konsultantu. 1989 m. apsigynė daktaro disertaciją „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“. Nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis. 1992 m. suteiktas profesoriaus vardas . Mirė 1996 m. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Ant kapo pastatytas 1999 m. skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas (archit. Vytautas Edmundas Čekanauskas) . Akmenyje iškalta Žemyna, mirties ir atsinaujinimo deivė. 
N. Vėliaus kaip folkloristo kelias prasidėjo nuo tautosakos rinkimo. Daugiau nei trisdešimt metų (1958–1990)  N.Vėlius dalį savo laiko skyrė tautosakai rinkti – tiek savarankiškai, tiek kartu su kitais. Šiam reikalui savo iniciatyva ir tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto siuntimu jo nemažai važinėta į individualias komandiruotes, aktyviai dalyvauta kompleksinėse ir specialiai tautosakai skirtose ekspedicijose, dažnai joms ir vadovauta.
Neįmanoma įsivaizduoti ir Varėnos krašto tautosakos be Norberto Vėliaus indėlio. 1961 m. įkūrus Lietuvos kraštotyros draugiją, į kurios programą buvo įtrauktas etnografinės ir tautosakinės medžiagos rinkimas, N. Vėlius 1963 metais organizavo pirmąją kompleksinę ekspediciją į Zervynų kaimą Varėnos rajone.  Ekspedicijos metu  N. Vėlius užrašinėjo padavimus ir  pasakas. Tų pačių metų rudenį ekspedicijos dalyviai surengė konferenciją, kurioje  buvo apibendrinti ekspedicijos rezultatai.  Surengtos medžiagos pagrindu buvo parengta pirmoji tokio pobūdžio monografija „Zervynos“.  N. Vėlius rūpinosi viskuo: jis  leidinį rengė,  surado redaktorius, dailininkus, leidėjus. Knyga apie Zervynas kukli, spausdinta rotoprintu, tačiau labai miela, iliustruota išmoningais dailininko Arūno Tarabildos piešiniais. Knygoje yra įdėtas N. Vėliaus straipsnis „Tautosakos pateikėjai“, kuriame jis nurodo, kad  tautosaka Zervynose užrašyta iš 26 pateikėjų, kurių amžius – nuo 8 iki 85 metų. Pastebėjo, kad tautosaką zervyniškiai yra tarsi pasiskirstę tarp savęs atskiromis sritimis: lyriškos dainos ir raudos priklauso moterims, o epiškos pasakos, pasakojimai, anekdotai – vyrams. 
Po šio sėkmingo bandymo kasmet ligi 1974 m. buvo organizuojamos į naujas vietas tokio pobūdžio ekspedicijos.  N. Vėlius visada buvo tautosakos  rinkėjų grupės vadovas, o dažnai ir visos ekspedicijos vadovas.  Mokslinė kompleksinė ekspedicija į Merkinę buvo suorganizuota 1967 metais. Ekspedicijai vadovavo N. Vėlius, istorikus suorganizavo ir jų straipsnius redagavo Antanas Tyla, etnografus – Vacys Milius, kalbininkus – Aloyzas Vidugiris, tautosakininkus ir literatus – N. Vėlius. Iš viso ekspedicijoje dalyvavo daugiau kaip 100 žmonių: gamtininkų, istorikų, etnografų, kalbininkų, tautosakininkų, literatų, muzikų, dailininkų ir kitokių specialybių žmonių. Iš surinktos medžiagos buvo parengta lokalinė monografija „Merkinė“ (1970).  Monografijoje skelbiami būdingesni Merkinės apylinkės tautosako kūriniai.
Dešimtoji Vilniaus kraštotyrininkų kompleksinė ekspedicija 1971 rugpjūčio 1-8 d. įvyko  Dubičių apylinkėje. Visai ekspedicijai ir tautosakos rinkėjams vadovavo N. Vėlius, pavaduotojas ir etnografų grupės vadovas buvo Vacys Milius, istorijos temų autorius subūrė Antanas Tyla, tarmės aprašinėtojus – Aloyzas Vidugiris. Ekspedicijos metu padaryta keli šimtai etnografinių aprašų apie verslus, materialinę kultūrą, darbo, kalendorinius ir šeimos papročius. Užrašyta apie 2500 tautosakos vienetų (pasakojamosios, dainuojamosios, smulkiosios). Drauge su bendraautoriais N. Vėlius iš surinktos medžiagos parengė kraštotyros monografiją „Dubičiai“, kuri buvo išleista tik 1989 metais.  Leidinyje skelbiami įdomesni tautosakos kūriniai, straipsniai apie vietovardžius, žmonių vardus, pavardes, gyvulių vardus, šnektos apažvalga ir kt.
Kaip tautosakos rinkėjas N. Vėlius turėjo nuostabią Dievo dovaną – nepaprastai greitai surasti bendrą kalbą su nepažįstamais žmonėmis. N. Vėliui sekėsi surasti liaudies talentus, užrašyti ne tik jų mokamą tautosaką, bet ir paskatinti pačius rašyti, padėti išlaikyti tuos liaudies kūrybos turtus. Vienas toks atradimas buvo Anelė Čepukienė.  N. Vėlius  užrašinėjo A. Čepukienės tautosaką bei  paskatino ją rašyti.  N. Vėlius  parengė A. Čepukienės tautosakos ir kūrybos rinktinę „Oi tu kregždele“ (1973).  Knygoje įdėtas N. Vėliaus straipsnis apie A. Čepukienės asmenį, tautosakos repertuarą ir individualiąją kūrybą.
Rašyti paskatino ne tik A. Čepukienę.  Daugelį metų N. Vėlius  bendravo su vienu žymiausiu dzūkų dainininku iš Mardasavo Petru Zalansku, su juo susirašinėjo, skatino jį užrašyti viską, ką prisimena apie savo gyvenimą bei gimtajį kaimą. N. Vėlius tapo knygos „Čiulba ulba sakalas“ vienu iš jos parengėjų bei šiam leidiniui parašė straipsnį „Petras Zalanskas – pasakotojas“.
N. Vėlius  drauge su Prane Jokimaitiene sudarė ir parengė vienos žymiausių dzūkų dainininkių Rožės Sabaliauskienės  tautosakos ir etnografijos rinktinę  „Atbėga elnias devyniaragis“(1986). N. Vėlius publikavimui parinko keliolika gražiai pasektų pasakų, juokų, anekdotų, sakmių. Knygoje  įdėtas N. Vėliaus straipsnis „R. Sabaliauskienės pasakojamoji tautosaka“, kuriame autorius, paliesdamas pasakojamąjį repertuarą, pateikėjos asmenyje įžvelgia tipišką pasakų sekėją, kartu pabrėždamas, koks vaidmuo čia tenka tradicijai ir improvizacijai, atsiminimams.
Apie žymų tautosakininką N. Vėlių  galima paskaityti knygoje „Norbertas Vėlius“, kurią sudarė Irena Seliukaitė ir Perla Vitkuvienė . Tai yra Norberto Vėliaus draugų, kolegų, artimųjų prisiminimų knyga apie žymųjį Lietuvos etnografijos rinkėją, folkloristą, profesorių, nuoširdų, darbštų, paprastą žmogų. Knygoje taip pat pateikiamos paties etnologo kalbos konferencijose, radijo ir televizijos laidose. Spausdinamos jį pažinojusių žmonių kalbos, pasakytos laidojant mokslininką Antakalnio kapinėse bei vėliau vykusiuose  prisiminimų vakaruose. Leidinio pabaigoje yra trumpa profesoriaus N. Vėliaus biografija ir darbų bibliografija (sudaryt. Vacio Milius ir Ritos Repšienė). Apie Norbertą Vėlių rašoma serialiniuose leidiniuose, periodikoje, internete.

Parengė Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė