Kunigas Pranas Bieliauskas: ,,Dainuže mano mieloji, neatsitrauk nuo manęs..“

Kunigas Pranas Bieliauskas užima labai svarbią vietą tarp Dzūkijos krašto tautosakos rinkėjų . 1915–1957 metais Vilniaus krašte rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą, užrašė apie 3000 dainų su melodijomis, pasakų, smulkiosios tautosakos, rinko numizmatinę medžiagą. 1936 metais sudarė ir išleido rinkinį „Varguolių dainos“, kuriame paskelbtos 125 dainos, užrašytos iš Vilniaus krašto lietuvių. 1933 m. kovo–gegužės mėn. - laikinasis Varėnos klebonas.  1949–1956 m. – Valkininkų bažnyčios klebonas.

Gimė 1883 m. rugpjūčio 23 d. Jiezno parapijos Slabados kaime, daugiavaikėje valstiečio šeimoje. 1905 m. Maskvoje eksternu išlaikė 4-ių gimnazijos klasių egzaminus. 1907 m. buvo priimtas į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigęs 1911 m. įšventintas kunigu bei paskirtas Vilniaus Karedros vikaru. 1911–1940 m. - Vilniaus katedros vikaras, 1940–1944 – Aušros Vartų koplyčios klebonas. 1913–1940 m. – Vilniaus lietuvaičių katalikių šv. Zitos draugijos valdybos pirmininkas. Lietuvių mokslo draugijos narys nuo 1913 metų. Dalyvavo laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikloje. 1927–1937 m. – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narys, jame priklausė krikščionių demokratų grupei. 1927 metais lenkų valdžios suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime, o sovietinės okupacijos metais persekiotas sovietinio saugumo. Nuo 1949 metų iki 1956 m. – Valkininkų klebonas.
2009 m. „Vorutos“ leidykla atskira knyga išleido kunigo Prano Bieliausko  „Vilniaus dienoraštis. 1915-1919“. 2012 metais iš spaudos išėjo tolesnis dienoraščio tęsinys –  knyga „Dienoraštis. 1920-1957“ (toliau – „Dienoraštis“).   Šis „Dienoraštis“ yra neįkainuojamos vertės istorinis dokumentas, apimantis didelį istorijos tarpsnį  - lenkų, sovietinę ir vokiečių okupacijas. Jame vaizduojama plati Vilniaus ir Vilniaus krašto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo panorama, glaustai užrašyta nepagražinta kasdienybė, darbai, žmonių kalbos ir kt.  Taip pat atsiskleidžia įvairiapusis kun. P. Bieliausko interesų laukas, jo domėjimasis viskuo.
R. Bieliausko „Dienoraštis“ yra didelis nuopelnas tautosakai ir kraštotyrai .  Liaudies dainoms „Dienoraštyje“ skirta nemažai vietos. „Dainuže mano mieloji, neatsitaruk nuo manęs...“ –rašė P. Bieliauskas. (p.117). Autorius išvardija kokias dainas bei jų melodijas užrašęs, kas ir kur padainavo.  „Dienoraštis“ atskleidžia kodėl  P. Bieliauskas pradėjo domėtis liaudies dainomis ir senoviniu folkloru. Kai P. Bieliauskas pradėjo kunigauti Vilniuje, miestas buvo okupuotas. Jaunas kunigas vadovavo Šv. Zitos draugijai, kurioje buvo daug tarnaičių iš įvairių šalies vietų. Jų dainos buvo neįprastos, senos. Būdamas labai muzikalus, jis sugalvojo, kad tai galima užrašyti ir išsaugoti melodijas ateities kartoms. Išklausęs dainavimą ir užrašęs, jis dar kartą kviesdavosi dainininkes ir tikslindavosi, ar teisingai užrašė.  P. Bieliauskas „Dienoraštyje“ prisimena: „Man, kaipo dainos mėgėjui, daugiau rūpėjo užrašyti dainų melodijas. Juk ar atgaus kada nors lietuviai Vilniaus kraštą, ar ne, o seneliai išmirs ir nusineš su savimi mūsų gražias dainų melodijas į kitą pasaulį. Tuo tarpu šio krašto melodijos, kur lietuviai susiduria su slaviškomis tautomis, kur žmonių materialinė būklė skurdesnė už žemaičių ar suvalkiečių, čia ir papročiai žmonių šiek tiek kitoki, kita kultūra žemaičių, kita vilniečių. Miškai, vandenys, kalnai, karas, vargas, — visa tai veikia mūsų žmones ir tuo pačiu atsiliepia į mūsų dainų melodijų charakterį. Vilniaus krašte atrasime melodijų didžiausią įvairumą. Taigi nesurašyti šio krašto melodijų būtų didelis mūsų tautos nuostolis. Štai dėl ko ėmiausi šito arbo, nors nebuvau tam darbui pasiruošęs". (p. 394-395). P. Bieliauskas dainininkus surado Adutiškio, Kalesninkų, Daugėliškio, Dieveniškių, Dūkšto, Kabelių, Marcinkonių, Valkininkų, Varėnos ir kitose parapijose. P. Bieliausko „Dienoraštyje“ sudarytoje lentelėje užrašyti 94 daininkai, nurodyta 1618 melodijų.
1936 metais sudarė ir išleido rinkinį „Varguolių dainos“.
1933 m. balandžio mėnesį P. Bieliauskas buvo paskirtas laikinuoju Varėnos klebonu. Varėnos laikotarpį kunigas, kiek galėdamas, panaudojo dainų ir melodijų užrašymui.  Varėnos parapijoje kunigo dainų rinkinį praturtino Agota Česnulevičienė iš Lavyso kaimo (pateikė 4 dainas, viena jų –„Varguolių dainose“). Taip pat  padainavo Augustė Tamulevičiūtė ,  Jonas Vainalavičius,  Kotryna Sidzinauskaitė  (9 jos dainos – „Varguolių dainose“) bei  Sofija Tarailaitė iš Matuizų kaimo. Ši dainininkė P. Bieliauskui padainavo 91 dainą, 10 iš jų skelbta „Varguolių dainose“, o net 86 – laikomos Lietuvių tautosakos rankraštyne. (Audronė Augaitytė  „Pranas Bieliauskas – Vilniaus krašto dainų rinkėjas“).
Kunigas Klemensas Maliukevičius dažnai kviesdavo kun. P. Bieliauską  į Valkininkus jo pavaduoti. Tad P. Bieliauskas ir ten ieškodavo dainininkių. Jam dainavo Karalina Jankauskaitė iš Dargužių, Ieva Supranavičienė iš Čebatorių kaimo, Čižiūnų kaimo morterys Marijona Rizgelytė, Elzė Markevičienė, Antanina Černiauskienė.
1934 m. Marcinkonyse vyko parapinės rekolekcijos. Kun. Butkevičius pakvietė P. Bieliauską išpažinčių klausyti. Pasinaudodamas šia kelione, jis ir čia ieškojo dainininkių. Gerai užsirekomendavo Sabaliauskienė Rozalija iš Puvočių kaimo. 1934 m. R. Sabaliauskienė P. Bieliauskui padainavo 100 dainų,  14 iš jų paskelbta „Varguolių dainose“. 1935 m. P. Bieliauskas užrašė 82 dainas iš Katrinos Sidiniauskienės, gyvenusios Kabeliuose.
1949–1956 m. P. Bieliauskas – Valkininkų bažnyčios klebonas. Iš „Dienoraščio“ labai daug sužinome apie kunigo darbą parapijoje, jo  jautrią širdį ir pagalbą nepriteklių kamuojamiems ir skurstantiems, nepaprastą meilę muzikai ir liaudies dainoms bei jų pateikėjams. Laisvu laiku P. Bieliauskas užrašinėjo dainų melodijas ir veždavo jas į Mokslų akademijos tautosakos skyrių, rausėsi archyvose, peržiūrėjo bažnyčios metrikų knygas, domėjosi Valkininkų parapijos istorija, gyventojų pavardėmis ir kaimų pavadinimais. Kalėdodamas po kaimus, užrašydavo jų istoriją ir tai, ką mato lankydamasis. Ne kartą „Dienoraštyje“ paminėti Valkininkai, Čižiūnai, Užuperkasė, Dargužiai, Pirčiupiai, Naniškės, Daržininkai, Urkionys, Krūminiai, Kuršiai ir dauguma kitų parapijos kaimų.
1956 m. Mokslų akademijos Tautosakos skyriui įteikė 320 melodijų su tekstu.
Klebonu Valkininkuose P. Bieliauskas išbuvo iki 1956 m. gruodžio 31 d.  Nuo 1957 m. sausio 1 d.- Valkininkų parapijos titulinis (garbės) klebonas.
Mirė 1957 metais, gruodžio 21 dieną, palaidotas Valkininkų parapijos bažnyčios šventoriuje.
Daugiau informacijos apie kunigą Praną Bieliauską galima rasti Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriuje. Čia saugomos kun. P. Bieliausko knygos „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas“(2004), „Vilniaus dienoraštis 1915-1919“(2009), „Dienoraštis 1920-1957“ (2012), „Iš Slabados kaimo – į Vilniaus katedrą“ (2013) bei straipsnių kopijos iš periodinės spaudos apie P. Bieliausko gyvenimą ir veiklą.

                            

                            Parengė Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė