Teatro magijos pakerėta

P. Česnulevičiūtė Perlojos bažnyčioje  2008 m. (nuotr. J.Vaicekausko)

Apie  teatro tyrinėtoją, dramaturgę Petronėlę Česnulevičiūtę

Minint „Teatrų metus“, negalima nepaminėti iš Perlojos kilusios literatūros istorikės ir kritikės Petronėlės Česnulevičiūtės (1925-2011), kurios viena iš domėjimosi ir kūrybos sričių buvo teatras. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiama P. Česnulevičiūtės pažintis su teatru ir aktoriaus profesija, jos parašytos pjesės bei leidiniai apie dramaturgiją ir teatrą.

Pokalbyje  su Kęstučiu Urba Petronėlė Česnulevičiūtė prisimena: „Apie aktorystę kaip profesiją negalvojau, nors teatras mane traukė savo paslaptingumu. Prie jo artinausi „metodiškai“. Pirmiausia pamačiau tikrą artistę. Buvau gal šešerių metų ir su tėveliu važiavau autobusu iš Kauno į Varėną. Šalia mūsų sėdėjo ir su tėveliu šnekučiavosi labai graži ir pasipuošusi ponia, nuo kurios negalėjau atitraukti akių. Autobusas sustojo kažkokioje stotelėje , vyrai išlipo parūkyti, o ponia iš nematyto krepšelio išsiėmė nedidelę apvalią dėžutę, iš jos – kažkokį pūkuotą skudurėlį ir ėmė juo tapšnoti sau veidą; paskui storu pieštuku perbraukė lūpas ir keistai pakreipė ant galvos pūpsančią kepuraitę. Nieko panašaus nebuvau mačiusi, todėl turbūt iki ausų išsižiojusi spoksojau į tokį reginį. Ponia žvilgtelėjo į mane, nusijuokė, lengvai kepštelėjo man per veidą, kažką draugiškai pasakė ir, išsitraukusi iš krepšelio nematytos spalvos obuolį, padavė man. Kai vėliau ponia išlipo, paklausiau tėvelio, kas ji. „Tai Kauno dramos teatro artistė Tefa Vaičiūnienė, - pasakė tėvelis. – Važiavo į savo gimtinę netoli Varėnos. O obuolys vadinasi apelsinas“.   (Mano knygos ir mano mokyklos. – Iliustr. // Rubinaitis. – 2005, Nr. 2, p. 24).

Vėliau, besimokydama Utenos gimnazijoje, Petronėlė Česnulevičiūtė pamatė pirmą tikrą teatro vaidinimą: iš Vilniaus į Uteną atvykusio „Vaidilos“ teatro spektaklius – „Vidurnakčio vaiduokliai“ ir „Brandos atestatas“.

„Antrame Vilniaus pedagoginio instituto kurse vėl neatsispyriau teatro traukai – panorau stoti į Dramos teatro studiją“, - prisimena P. Česnulevičiūtė. Baigusi šias studijas, P. Česnulevičiūtė nepasirinko aktorės kelio: po pirmojo sezono Šiaulių teatre ji  pajuto „neturinti tikro aktorės talento“ ir , kad „darbas institute buvo įdomesnis ir turiningesnis“.

Nors P. Česnulevičiūtė ir netapo aktore, bet su teatru ją tiesiogiai sieja pluoštas pjesių saviveiklos teatrui: „Kaltininkai“(1959), „Jų pirmoji diena“ (1961), „O debesys plaukia ir plaukia“ (1964), viena televizijos pjesė – „Giesmė apie Strazdą“ (1963) bei teatrinis darbas mokykloje. Daugelį metų jinai vadovavo dramaturgijos seminarui Vilniaus universitete, filologiją studijavusiems studentams atvėrė teatro ir kino pasaulį. Mokiniams, studentams, visiems besidomintiems teatru atskleidė dramos ir teatro pasaulių savitumą, sąlyčio taškus ir skirtybes.

P. Česnulevičiūtės  knygoje „Šimtas teatro mįslių“ (1974, 1985), skirtoje jaunimui, rasime atsakymus į daugelį klausimų apie teatrą: kas yra teatras, kada ir kodėl jis atsirado, kodėl teatras negali gyvuoti be žiūrovų, kur slypi jo grožis ir galia ir kt.

1996 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido P. Česnulevičiūtės knygą „Dramos pasaulis“. Apie šios knygos autorę literatūros kritikė Vanda Zaborskaitė rašo: „Dramos pasaulį“ galėjo parašyti tik toks žmogus, kuris yra ne atsitiktinis svečias, o senbuvis šiame pasaulyje. O tokia kaip tik ir yra Petronėlė Česnulevičiūtė. Kartais pagalvoji, kad tam tikras dramatiškumas ir teatrališkumas yra pačios prigimties užkoduotas jos genuose : ji – dzūkė, gimusi Perlojoje, pagarsėjusioje romantiška praeitimi ir unikalia savivalda 1918-23 metais. Gal iš čia ir jos polinkis į tai, kas nekasdieniška, kas siejasi su žmogaus asmens autonomiškumu, jausmų ir vaizduotės polėkiu“ (Česnulevičiūtė P. Dramos pasaulis. – Vilnius, 1996, p. 5). Studijoje „Dramos pasaulis“ teatro tyrinėtoja pateikia tragedijos, komedijos, tragikomedijos išsamius apibūdinimus. Į dramos pasaulį autorė žvelgia istoriniu aspektu per konkrečius kūrinius, daug dėmesio skiria moderniosios dramos kryptims.

Įtaigų pasakojimą apie dramos kelią į teatrą, o per teatrą ir pas žmones P. Česnulevičiūtė tęsia knygoje „Daugiaveidis dramos gyvenimas teatre“ (1998). Apie teatro dėmenis - pjesę, autorių, režisierių, aktorių, scenografą, žiūrovą – ir jų santykius rašo aiškiai, kondensuotai. Knygoje autorė praplečia ir pagilina dramos ir teatro sąvokų prasmę, įterpia jas į visos kultūros kontekstą.

Dramaturgės P. Česnulevičiūtės leidinyje „Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti“ (2012) atskleidžiama 1929-1934 m. Balio Sruogos ir Andriaus Olekos-Žilinsko inicijuota ir realizuota lietuvių teatro reforma. Ši knyga ne tik apie teatrą, bet ir apie lietuvių kultūros istoriją, jos kūrimo viešąsias ir slaptąsias strategijas.

Daugiau informacijos apie Petronėlę Česnulevičiūtę ir jos knygas galima rasti Varėnos viešosios bibliotekos kraštotyros leidinių fonde.

 

Parengė Elena Glavickienė
Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja