Gyvoji tradicija

Varėnos viešosios bibliotekos skaitykloje veikia spaudinių paroda „Margionių klojimo teatrui – 85

Klojimo teatras – liaudies meno šaka, neprofesionalusis Lietuvos teatras, pradėjęs gyvuoti XIX a. pabaigoje. Šio reiškinio atsiradimą lėmė to meto politinė situacija. 1864 m. įvestas draudimas spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, paskatino lietuvius imtis priemonių ir susiburti kovai su spaudos draudimu bei lietuvių nutautinimu. XIX amžiaus pabaigoje entuziastų iniciatyva ėmė rastis slapti lietuviški vakarai – klojimuose būdavo vaidinami spektakliai lietuvių kalba. Taip lietuviai tvirtino savo etninį ir kultūrinį tapatumą.
Margionių klojimo teatro pradžia laikomi 1929 metai, kai Margionių pradžios mokyklos mokytojo Teofilio Sukacko suburti žmonės suvaidino Antano Vilkutaičio-Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Spektaklis vyko neįrengtame Jono Tamulevičiaus name. Spektaklyje vaidino bemoksliai arba mažai mokyklą telankę žmonės. Tekstą jiems perteikė ir roles išmokė mokytojas T. Sukackas.

Išlaikyti, puoselėti lietuvybę, burti jaunimą į kultūrinę veiklą – tuo gyveno lenkų okupuoto krašto žmonės. Tokią veiklą skatino ir vystė mokytojai Teofilis Sukackas, Kazys Krivelis, Kostas Miškinis, Emilija Pečiulytė, Ona Volungevičiūtė, Ona Novikienė (Irena Seliukaitė Juozas Gaidys // Mūsų kraštas, 1993, Nr. 1, p. 53. ) Lenkų okupacijos sąlygomis kultūriniai vakarai vyko iki 1939 m. Šitie vaidinimai nebuvo vien pramoga, tai buvo tam tikras pasipriešinimas prieš valdžios vykdomą lenkinimą: „Šis klojimo teatras, kaip protesto teatras, gimė dar lenkų okupacijos laikais, o jo originalumą lėmė dar ir palankios aplinkybės – kūrėjai nebuvo matę tikro teatro“ (Petras Mendeika Respublika, 1990, liepos 26).
Margionių klojimo teatrą išgarsino Juozas Gaidys. 1939 m. paimtas į lenkų kariuomenę, pateko į vokiečių nelaisvę, pabėgo ir jau 1941 m. subūrė kaimo žmones į kultūrinę draugiją, kuri birželio 20 d. Kazio Saulevičiaus kluone suvaidino jo sukurtą spektaklį „Ašarų pakalnė“. Atkakliųjų dzūkų teatrinė veikla nenutrūko net ir sunkiais karo metais.
Po karo teatras pasirodydavo žiūrovams maždaug du kartus per metus – vasarą, nes žiemą kluonai būdavo užimti. Daugiausia vaidindavo J. Gaidžio tragikomediją „Ašarų pakalnė“. Teatras pasirodydavo ne tik Margionyse. Jis buvo išvykęs į Žiūrus, Zervynas, Marcinkonis, Ratnyčią, Švendubrę, Kabelius. Taip pat svečiavosi Varėnoje, Vilniuje. Laikui bėgant, viena vaidintojų karta keitė kitą. Nėra Margionių kaime pirkios, iš kurios kas nors kada nors nebūtų vaidinęs. Margioniškiai su energingu režisieriumi pastatė daug įvairių spektaklių.
Margionių klojimo teatro pastatas pradėtas statyti 1991 m. Atidarymas įvyko 1993 m. Tiek daug jėgų atidavęs pomėgiui, režisierius J. Gaidys nesulaukė statybos pabaigos. (1992 m. kovo 15 d. J. Gaidys mirė). Tačiau ši didelė nelaimė nepalaužė teatro.
2004 m. teatras šventė 75-metį. Ta proga pastatytas spektaklis pagal Emilijos Liegutės pjesę „Gyvenimas prie Skroblaus“. Šis spektaklis – tarsi savotiška klojimo teatro istorija. „Vaidinimas išlaikė režisieriaus Juozo Gaidžio įvaldytą kompozicinę schemą: tiesioginė prakalba, dėkojimai ir kreipimaisi į malonųjį žiūrėtoją, komentarai“ (J. Šorys Keturkamienės liepos strėlės, arba Juozo Gaidžio Margionių kaimo teatro atžalos // Šiaurės Atėnai, 2004, vas. 14, p. 10)
Dabar J. Gaidio darbą tęsia Rimutė Avižinienė. Jau be J. Gaidžio ji pastatė vaidinimus „Ženteliai“, „Kurčias žentas“ ir kt. Spektaklių pertraukų metu, kaip ir J. Gaidžio laikais, dainuoja Margionių kaimo dainininkės. R. Avižinienė organizuoja tradicinius kaimo teatrų konkursus „Cicnaginė“ laimėti J. Gaidžio prizą. Į spektaklių kūrimą įsitraukia iš miesto vasarai atvažiuojantys senųjų artistų anūkai. Gyvoji tradicija tęsiasi. Nors jau seniai praėjo klojimo teatro laikai, tačiau mūsų rajono Margionių kaime tebegyvuoja klojimo teatras.
Režisierius Algimantas Puipa į savo filmus ne kartą yra kvietęs neprofesionalius, mėgėjų teatrų aktorius. Margionių klojimo teatro vaidintojai bene pirmąkart pasirodė jo filme "Ir ten krantai smėlėti" (1991), o 1994 m. sukūrė videofilmą „Ašarų pakalnė“( filmas sukurtas pagal Juozo Gaidžio pjesę,)
Parodos „Margionių klojimo teatrui – 85“ tikslas - supažindinti visuomenę su Margionių klojimo teatro atsiradimo ir gyvavimo istorija, suvaidintais spektakliais, aktoriais. Eksponuojama Dzūkijos nacionalinio parko knyga „Margionys“, Danieliaus Mickevičiaus „Kaip tiltelis iš šrdies į širdį...“, Lietuvos kraštotyros draugijos leidinys „Margionių klojimo teatras“ (1989). Šiame leidinyje panaudota varėniškės mokytojos Aldonos Žilinskienės ir Kauno rajono mokytojo Broniaus Šukio surinkta medžiaga apie Margionių klojimo teatrą, J. Gaidžio atsiminimai. Parodą papildo straipsniai iš periodinės spaudos: Algimanto ir Mindaugo Černiauskų „Margionių kaimas“ (Dainava, 2012, Nr. 1, p. 43-47), Emilijos Liegutės „Ir aš teatrą stačiau“ (Merkio kraštas, 1990, spal. 13), Leonio Ciunio „Margionių vaidintojai“ (Kultūros barai, 1984, Nr. 10), Rūtos Averkienės „Margionių klojime – kaimo teatrų sambūris“ (XXI amžius.- 2012, lapkr. 9, p. 11), Juozo Gaidžio atsiminimai „Gyvenimą prie Skroblaus upelio prisiminus“, kuriuose atsispindi teatro formavimosi ištakos   (Mūsų kraštas.- 1993, Nr. 1, p. 53-60) ir kt.
Margionių klojimo teatras- unikalus kultūros reiškinys ne tik Dzūkijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Šis teatras vienintelis Lietuvoje išlaikė gyvas pirmųjų kaimo lietuviškų spektaklių tradicijas,
Petras Mendeika savo publikacijose J. Gaidį sulygino su garsiuoju Juozu Miltiniu. Tą patį pabrėžė ir muzikologas Viktoras Gerulaitis LTV laidoje „Vakaro autografas“: „Lietuvos teatrų istorijoje būta dviejų Juozų unikalių teatrų: Juozo Miltinio Panevėžy ir Juozo Gaidžio Margionyse“.

Parengė Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė