„Scena mane traukė it magnetas“

Vitalija Mockevičiūtė gimė 1969 m. sausio 11 d. Nedzingės kaime, Varėnos rajone.    Mokėsi Nedzingės vidurinėje mokykloje.  „Vaikystė prabėgo Nedzingės kaime, kuri yra netoli Perlojos, Dzūkijoje. Kuo senyn, tuo labiau vaikystė man atrodo rojus – lakstėm laukais, indėnus žaidėm... Jokių nuoskaudų nepamenu, nors materialiai gyvenome sunkiai: tėvas labai anksti mirė, buvau tik šešerių, mama užaugino mus, keturis vaikus, močiutės padedama“, - prisimena V. Mockevičiūtė. (Persikūnijimo meistrė // Valstiečių laikraštis. – 2012, gruod. 22, p. 13).

  Viename  interviu V. Mockevičiūtė teigia: „Jau vaikystėje žinojau, kuo tapsiu užaugusi. Nors buvau drovus ir kompleksuotas vaikas, scena mane traukė it magnetas. Galbūt nelabai tikėjau, kad tapsiu aktore, tačiau labai norėjau. Man beprotiškai patiko deklamuoti eiles, vaidinti naujamečiuose karnavaluose. Scenoje visada jaučiausi ir jaučiuosi puikiai“ (Savaitė. - 2014, Nr. 14, p. 22).

   V. Mockevičiūtės svajonė tapti aktore išsipildė. Ji įstojo į Lietuvos muzikos akademiją ir  1991 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas (kurso vadovė – Dalia Tamulevičiūtė). Pirmuosius vaidmenis sukūrė „Šiaurės Atėnų“ teatre:  Amanda  T. Viljamso  „Stiklinis žvėrynas“ ir Blanša „Geismų tramvajus“ ( režisierė D. Tamulevičiūtė, 1991 m.). 1992 m. sukūrė Ninos Zarečnajos vaidmenį A. Čechovo pjesėje „Žuvėdra“, o 1993 m. – Džo Š. Dileini „Medaus skonis“ (režisierius Algirdas Latėnas). Nuo 1994-ųjų dirba Nacionaliniame dramos teatre. „Man nusišypsojo laimė. J. Vaitkus pakvietė mane į tuometinį Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą. Nepatyriau ilgos kūrybinės pauzės, darbų stygiaus ar ko nors panašaus. Tai – didelis džiaugsmas. Šis teatras – tarsi mano antrieji namai. Juk čia, kaip jau minėjau , esu per dvidešimt metų. Kiek vaidmenų sukūriau? Neskaičiavau, nes niekada to nesureikšminau“, - pasakoja aktorė  pokalbyje su Birute Jančiene  („Vitalija Mockevičiūtė: „Sielos žaizdas išsilaižiau pati!“ (Savaitė. – 2014, Nr. 14, p. 22).

     Teatro scenoje V. Mockevičiūtė sukūrė daugybę rimtų ir net itin tragiškų vaidmenų. Už sukurtus vaidmenis aktorė yra pelniusi ir apdovanojimų. Su O. Koršunovo „Meisteris ir Margarita“ Sarajevo festivalyje gavo apdovanojimą kaip jaunoji aktorė. Lietuviškos dramaturgijos festivalyje „Versmės“ už Rozalijos Žebriukės vaidmenį Gyčio Padegimo spektaklyje „Vieno tėvo vaikai“ ir Mašos vaidmenį spektaklyje „Duburys“ gavo geriausios aktorės apdovanojimą.

 2011 m. Varėnoje vykusiame režisierės Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje aktorė Vitalija Mockevičiūtė, atlikusi Mašos vaidmenį Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Duburys“, buvo apdovanota „Ryškiausios kraštietės“ prizu.  

   Gyvendama Vilniuje, V. Mockevičiūtė neužmiršo dzūkų tarmės.  2013 metais drauge su aktore Neringa Varnelyte  parengė spektaklį „Dzūkių vakaras“, skirtą Tarmių metams. Teatrinis eskizas, paremtas Dzūkijos krašto dainomis bei unikaliais pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos kūriniais, sulaukė nemažo populiarumo. „Nesvarbu, kad spektaklyje kalbama dzūkų tarme, jis randa atsaką visų širdyse.  Juk gerą užsienietišką spektaklį taip pat žiūrime net ir nesuprasdami kalbos.  Mes pačios parašėme scenarijų pagal tautosakininko Petro Zalansko bei vienos žymiausių dainuojamosios tautosakos pateikėjų Rožės Sabaliauskienės rinkinius. Taip pat medžiagą rinkau iš savo mamos, gyvenančios Nedzingėje“, - rašo aktorė straipsnyje „Dzūkiška tarmė draugėms atveria širdis“ (Lietuvos rytas. – 2014, geg. 24, p. 18). 

                                                                                     Parengė  Elena Glavickienė

 Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja