„Lėlės“ teatro aktorė

Marijai Leikauskaitei-Urmilevičienei rugpjūčio 5 d. būtų sukakę 80 metų

Marija Leikauskaitė gimė 1934 m. rugpjūčio 5 dieną Varėnos rajone, Mergežerio kaime. Baigusi Varėnos 1-ąją vidurinę mokyklą, 1955–1958 metais mokėsi Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, iš kurio kartu su dar keliais bendramoksliais režisieriaus ir dailininko Balio Lukošiaus buvo pakviesti tapti naujai kuriamo Vilniaus lėlių teatro (dabar Vilniaus „Lėlė“) trupės nariais.
M. Leikauskaitės darbo „Lėlės“ teatre pradžia – pirmasis šio teatro spektaklis, Balio Lukošiaus režisuota Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ 1958 m. Teatro kolektyvas tada dar neturėjo savo salės, gastroliuodavo po Lietuvą, vaidindami mokyklų, kultūros namų, klubų salėse Per beveik penkis dešimtmečius „Lėlės“ teatre Marija Leikauskaitė sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų. Gražiausi jos vaidmenys sukurti Balio Lukošiaus režisuotuose spektakliuose „Strakaliukas ir Makaliukas“ (1959 m.), „Auksinis raktelis“ (1960 m.), „Aitvaras teisėjas“ (1963 m.), „Trys paršiukai“ (1963 m.), „Molio Motiejukas“ (1965 m.), taip pat Aurelijos Ragauskaitės režisuotame „Pienės pūko mieste“ (1971 m.), buvusios bendramokslės Laimos Lankauskaitės režisuotuose spektakliuose „Balti kaminkrėčio sapnai“ (1982 m.), „Žvėrių karnavalas“ (1984 m.), Vitalijaus Mazūro spektakliuose „Pasaka apie stebuklingą berniuką“ (1974 m.), „Kur iškeliavo milžinai“ (1977 m.), „Ak vija, pinavija“ (1979 m.), Rimo Driežio spektakliuose „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ (1984 m.), „Pasveikimas“ (1985 m.), „Sigutė“ (1994 m.) .
M. Leikauskaitė yra laimėjusi apdovanojimų tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose, ruošė programas vaikams. 1984 metais jai buvo suteiktas LTSR nusipelniusios artistės garbės vardas.    
Muzikali, raiškia plastika išsiskirianti aktorė buvo puikiai įvaldžiusi įvairias lėlių technikas, sugebėjo tiksliai išreikšti personažo charakterį. „Ne kiekvienam aktoriui vienodai sekasi ir charakteriniai ir lyriniai vaidmenys. O Marija tai vaidina lygiai gerai, stebindama turtingomis išraiškos priemonėmis. Labai brangus jos atsakingas požiūris į darbą, nuoširdi meilė vaikams“ – pasakoja „Lėlės“ teatro vyriausioji režisierė Laima Lankauskaitė. („Nejau jūs manęs iki šiol nepažinote?“ // Gimtasis kraštas, 1984, rugpj. 16, p. 8)
Interviu su rašytoja Emilija Liegute ( „Visada laukiu stebuklo“ // Tarybinis mokytojas, 1984, spal. 7) M. Leikauskaitė apibūdino darbo lėlių teatre specifiką: „ Privalai žinoti tiek pat, kaip ir dramos aktorius, ir dar daugiau, t.y. žodį, veiksmą perkelti į daiktą ir tuo įtikinti žiūrovą. Dramos teatro aktoriaus minties įtaigumą atspindi žiūrovo akys, reakcija, tuo tarpu lėlių teatro aktorius turi pasikliauti vien intuicija, nuojauta“. Aktorė taip pat prisipažįsta, kad jai, užaugusiai dzūkų krašte, artimiausi širdžiai  tie spektakliai, kuriuose muzika ir dainos nėra vien fonas, o prasmingas, lygiavertis spektaklio komponentas. Ji su meile prisimena berniuką Nieką – lėlę, kurią vedžiojo. Berniuko tekstą ir dainas įdainavo M. Leikauskaitės sūnus. Aktorė yra pasakiusi,  kad tokios retai išgyvenamos laimės akimirkos atlygina už bevaisius ieškojimus ir skaudžius nusivylimus.
 M. Leikauskaitė rūpinosi pasakos vieta gyvenime ir norėjo, kad vaikai, klausydamiesi pasakų, kurtų tai, be ko neįmanomas pasaulis, - patys save. Anot aktorės ir režisierės Nijolės Indriūnaitės , „Marija turėjo ypatingą dovaną – sugebėdavo pažadinti lėlę, įkvėpti jai gyvenimą, kad kartu su ja galėtų pasakyti, jog viskas yra ne vien taip, kaip atrodo, kad yra gražiau, daug gražiau ir daug sudėtingiau...“ (Papasakosime jums pasaką... // Literatūra ir menas, 2007, bal. 13, p. 21). N. Indriūnaitė prisimena, M. Leikauskaitę kaip labai mielą asmenybę, kuri liūdnais ar džiaugsmingais momentais rasdavo kiekvienam tinkamų žodžių.
Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklius matė ne tik Lietuvos žiūrovai. Su lėlių spektakliais M. Leikauskaitė gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse: 1974 M. Belsko Bialoje Lenkijoje, 1976 m. Maskvoje, 1980 m. su A. Ragauskaitės spektakliu „Žvejai ir piratai“ Seišelių salose ir Etiopijoje, 1981 m. su spektakliu „Balti kaminkrėčio sapnai“ Suomojoje, 1987 m. su V. Mazūro ir Antano A. Jonyno „Cirkas yra cirkas“  – Indijoje  bei su rež. R. Driežo „Ką senelis pasakys, viskas bus gerai“ Alžyre. (Vytautas Česnulis Poringė apie Mergežerio sodžių, 2011, p.161) Ir visur, kur aktorė Marija Leikauskaitė atlikdavo pagrindinius ar kiek ir mažesnius vaidmenis, ją lydėdavo plojimai.
Marija Leikauskaitė-Urmilevičienė  mirė 2007 m. kovo 1 dieną. Palaidota Vilniuje, Kairėnų kapinėse.

Parengė Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė