Liusė GAIDUKEVIČIENĖ

Pirmojo Lietuvos totorių kultūros ir buities muziejaus, kuris įsikūręs Subartonyse, steigėja

2007 m. birželio mėn. Subartonyse atidarytas privatus Lietuvos totorių buities bei kultūros muziejus. Muziejaus įkūrėjai - totorė Liusė Gaidukevičienė ir lietuvis Vladas Gaidukevičius. Muziejus įkurtas 1939 m. statytame Vlado Gaidukevičiaus tėvų name. Dvidešimties kvadratinių metrų Lietuvos paveldo ekspozicijos kambarys mena, ne tik tarpukarį,bet siekia ir Vytauto Didžiojo laikus. Liusė Gaidukevičienė gali valandas pasakoti apie kiekvieną totorių muziejaus eksponatą, pamena jį dovanojusį žmogų, aptaria daikto autentiškumą. Tarp vertingiausių eksponatų – daugiau kaip prieš 200 metų ranka rašytas Koranas. Totorių šeimų istoriją liudija beveik šimto metų muhiras (įrėminta giesmė iš Korano), chamailai (maldaknygės), rašyti ranka, prieškario tikybos vadovėlis arabų rašmenimis, senos nuotraukos ir dokumentai, stendai totorių bajorų giminių heraldikos tema. Garbingoje ekspozicijos vietoje – totorių dailidės rankų darbo etažerė, į kurią sudėtas brangiausias muziejininkės turtas – knygos. Čia galima pamatyti nacionalinius totorių drabužius, kurie siuvami iš vienspalvių, prabangių audinių siuvinėtų aukso siūlais, padabintų įvairiaspalviais karoliukais, namų apyvokos daiktus, susipažinti su šios tautos amatais, muzika, menu. Tarp eksponatų ir senovinės kalvio darbo šakės bulvėms kasti, paveldėtos iš tolimų protėvių. Nedidelis skyrelis pasakoja apie Merkinės krašto totorių istoriją, totorių kilmės karininkus, įvairiais laikais kovojusius už Lietuvos laisvę. L.  Gaidukevičienės  įkurtas  Lietuvoje totorių muziejus – tai prasmingas bandymas išsaugoti šios etninės mažumos dviejų pastarųjų šimtmečių tautinės tapatybės įrodymus.
L. Gaidukevičienės asmenybės fenomenas tikrai yra įdomus tuo, kad ji savo tautinės tapatybės paieškas pradėjo labai anksti, dar jaunystėje, sovietiniais laikais. Gimusi 1949 metais Trakų rajono Aukštadvario miestelyje, vėliau su tėvais gyveno Trakininkų kaime šalia Raižių, Butrimonyse. Buvo vyriausia iš šešių vaikų. Žinojo, kad proseneliai ir senelė iš motinos pusės - Raižauskai , t. y. kilę iš Raižių. Liusė Gaidukevičienė jau tada didžiavosi esanti totorė, todėl, baigusi mokyklą, išvyko iš Lietuvos į Tatarstano autonominę respubliką ieškoti savo kilmės šaknų ir kartu studijuoti architektūros. Mieste Naberežnyje Čelny dirbdama projektuotoja, kartu mokėsi totorių kalbos, buvo nusipirkusi rusų – arabų kalbų žodyną. Ir dabar moka pasisveiknti, padėkoti arabiškai. Totoriški genai, didžiulis noras pažadinti juos savyje 2006 metų žiemą šią moterį nuvedė į Simferopolį, kur vyko Krymo totorių dekoratyvinės tautodailės paroda. Čia ji daug stebėjo, piešė, mokėsi pajusti tautinių motyvų raštus, simboliką, išmoko subtilaus siuvinėjimo karoliukais meno, kuris kadaise buvo ir Lietuvos totorių moterų kasdienybės dalis. 
Beje, Liusė Gaidukevičienė parengė ir dvi knygas apie totorių kulinarinį paveldą: „Šimtalapis, ir ne tik ... Lietuvos totorių kulinarinio paveldo paslaptys“ (2011) ir „Totorių virtuvės kulinariniai receptai“ (2012).

Parengė Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros bibliografė