Naujienos

2002 m. laureatė Regina Žepkaitė

Regina Žepkaitė gimė 1925 metų liepos 28 dieną Alytuje, darbininkų šeimoje. Gimtajame mieste baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją. 1945 m. pradėjo istorijos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.  Toliau mokslus tęsė Vilniaus universitete, Istorijos ir filosofijos fakultete, po to – LTSR Mokslų akademijos Istorijos institute.
1965 metais R.Žepkaitė apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją tema “Lietuvių tautos kova už Vilnių 1918–1928 m.”. Mokslininkė ir toliau tyrinėjo nepriklausomos Lietuvos tarptautinę padėtį, jos užsienio politiką, išleido keturias monografijas, paskelbė keliolika mokslinių straipsnių. 1983 metais apgynė habilituoto daktaro disertaciją, vadovavo Vilniaus universiteto ir Pedagoginio universiteto aspirantams, doktorantams, magistrantams. Už atliktus darbus 1988 metais profesorė apdovanota Valstybine premija. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje mūsų šalies veikloje: dalyvavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos komisijos Vokietijos ir SSSR 1939 m. sutartims bei jų padariniams tirti ekspertų grupėje (1989), buvo Lietuvos ir Lenkijos derybų dėl valstybinės sutarties delegacijos (1993 –1994) bei komisijos Armijos Krajovos veiklai įvertinti narė (1993).
1997 m. prasidėjo naujas Reginos Žepkaitės gyvenimo etapas – ji persikėlė gyventi  į Varėną. Prasidėjo pažintys naujoje vietoje.  Profesorė R. Žepkaitė buvo kviečiama į įvairius renginius, ne kartą skaitė paskaitas, pranešimus. Norėdama atsidėkoti miestui, kuris ją priglaudė, R. Žepkaitė pradėjo domėtis Varėnos istorija  ir pasišovė parašyti knygą.  Nuvyko į Alytų pasižiūrėti, kokia archyvinė medžiaga, susijusi su Varėna ten saugoma. Taip pat patikrino, ką galima buvo rasti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Nutarusi, kad gali savo užmojį įgyvendinti, susikvietė būrį rajono istorijos mokytojų, kurių padedama atgaivino praeities įvykius, žmones, gyvenimo tėkmę.  Prie knygos ,,Varėna istorijos kelyje“ parengimo dirbo vienuolika žmonių. Jie visi nurodyti knygos pratarmėje. Knygą pasaulis išvydo 2002 metais.
10938.jpg.330x330 q85Knygoje aprėpiamas labai platus laikotarpis nuo akmens amžiaus iki 1992. Skyrių apie Varėnos istoriją nuo seniausių laikų iki sovietinės okupacijos parašė profesorė R. Žepkaitė.  Apie rezistenciją Varėnos krašte parengė Seimo narys Algis Kašėta. Rajono istorikai Giedrius Samulevičius ir Audrius Saulynas parengė sovietinio laikotarpio – penktojo–aštuntojo dešimtmečių – informaciją. Apie mokyklas papasakojo mokytojas Vidas Abromaitis.  Apie žymiausius Varėnos žmones skyrių parengė viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėja Elena Glavickienė. 

2003 m. laureatė Zofija Bliujienė-Ščesnulevičiūtė

Zofija Bliujienė-Ščesnulevičiūtė gimė 1937 m. sausio 30 dieną Giraitės kaime, Varėnos rajone. 19441948 mokėsi Giraitės pradinėje mokykloje, 19481952 – Varėnos 7-metėje mokykloje, 1952-1955 – Vilniaus kultūros mokykloje, 19601966 studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete.
19551957 – Daugų (Alytaus r.) bibliotekos Kilnojamojo fondo vedėja, 19571966 – Varėnos r. bibliotekos skaityklos vedėja, 1966-1976 – Varėnos r. bibliotekos vedėja, 19762004 – Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė.
Nesirengiu analizuoti skaičių, vardyti darbų – jų būta begalės ir įvairių. Tiesiog, Z. Bliujienei pavyko sukurti biblioteką, kuria galima didžiuotis. Biblioteką, kurioje jauku ir skaitytojui, ir bibliotekininkui. Kurioje yra laukiami visi: ir vaikai, ir jaunimas, ir brandaus amžiaus senjorai. Direktorė buvo puiki specialistė, savo profesijos žinovė, reikli sau ir kolegoms. Mokėjo bendrauti su žmonėmis. Organizuodavo renginius, pati juos ir vesdavo. 
Z. Bliujienei visada rūpėjo bibliotekos kaime, ji kovojo už jų išlikimą. „Man kiekviena uždaryta biblioteka – lyg nutraukta gija tarp žmogaus ir kultūros. Gija, kuri nešė žmonėms šviesą“  – rašė straipsnyje „Išsaugokime bibliotekas“ ( Merkio kraštas.- 1996, liepos 30).  „Šiuo straipsneliu norėčiau apginti kaimo biblioteką ir jos skaitytojus. Esu įsitikinusi, kad jeigu būtų paklausta kaimo žmonių, visi pasisakytų už bibliotekas“ – sakė ji.
1997 metais Z. Bliujienei įteiktas svarbus apdovanojimas – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medalis.  „Man pačiai buvo labai džiugi staigmena. Tai kartu ir įpareigojimas dirbti dar geriau“ – sakė Z. Bliujienė, paklausta kaip jaučiasi po apdovanojimo, ką mąsto apie ateitį. (Šventės išvakarėse – apie kasdienybę // Alytaus naujienos.- 1997, bal. 18). Toliau ji kalbėjo: „Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo laikotarpiu reformos ir įvairūs eksperimentai neaplenkė ir bibliotekų. Mes džiaugiamės, kad mūsų rajono valdžia suprato mus, įvertino, tai, kad knyga visais laikais buvo ir bus geriausias žmogaus draugas, pagalbininkas. Rajono Tarybos sprendimu viešoji biblioteka tapo savarankiška. Stengiamės skaičiuoti kiekvieną litą, saugoti knygas, turėti kuo daugiau skaitytojų.“
2003 m. spalio mėnesį įvyko viešosios bibliotekos naujojo pastato atidarymas. Kryptinga, atkakli Z. Bliujienės veikla, įgyvendinant modernios, patrauklios, lankytojų mėgstamos šiuolaikinės bibliotekos viziją sulaukė įvertinimo.  Geriausio 2003 metų bibliotekininko vardas suteiktas Zofijai Bliujienei, už didžiulį indėlį atidarant naująją Varėnos rajono biblioteką bei užtikrinant vietos bendruomenės bibliotekinį aprūpinimą. „Valstiečių laikraščio“ žurnalisto Arūno Sprauniaus paklausta  už kokią veiklą buvo paskelbta geriausia Lietuvos bibliotekininke, Z. Bliujienė atsakė: „Stengiamės, dirbame, Varėnos biblioteka yra labai lankoma, oraganizuojame daug renginių. Man smagu, kai žmonės mato gyvus rašytojus, aktorius, išeina po renginių patenkinti“ Paklausta ar kompiuteriai ir internetas nenurungs knygų, Z. Bliujienė atsakė, kad ,,kompiuteris mums – pagalbininkas, o ne konkurentas“. Šiuo teiginiu patvirtino savo anksčiau išsakytas mintis: „knyga visais laikais buvo ir bus geriausias žmogaus draugas, pagalbininkas“.
2003 m.  Z. Bliujienė buvo apdovanota kultūros premija ir Kultūros ir meno tarybos tarybos ženklu „Sidabrinė bitė“ už rašytinio žodžio saugojimą, knygose sukaupto kultūros palikimo puoselėjimą bei amžininkų kultūrinės veiklos ir idėjų skleidimą.
Z. Bliujienė dirbo tyliai, nesididžiuodama, savo nuopelnų neafišavo. Duodama interviu, ar rašydama straipsnį į spaudą, ji ne apie save kalbėdavo, o apie skaitytojus ir bibliotekos problemas. Visada teigiamai atsiliepdavo apie savo darbuotojus. Paklausta kokią bibliotekininkų komandą pavyko suburti Z. Bliujienė atsakė: „Nėra namų be dūmų, bet dauguma mano kolegų mąstantys ir savarankiški žmonės, kurių darbo tikrinti nereikia“ (Tarp knygų, 1992, Nr. 12). Ji domėjosi savo darbuotojų savijauta, sveikata, netgi jų šeimos nariais. Kai rajoniniame laikraštyje „Varėnė“ 2002 m. buvo paskelbtas konkursas „Širdingiausia, širdingiausias“,  buvo pasiūlyta ir Z. Bliujienės kandidatūra. Tai perskaičiusi Marcelė Paulauskienė, buvusi ilgametė Žiūrų kaimo bibbliotekos bibliotekininkė, parašė atsiliepimą: „Labai nuoširdi,  apibūdino žiūriškė. – Nors ji – man svetimas žmogus, tačiau atstoja seserį. Ir dirbdama, ir dabar jai galiu patikėti net savo asmeninius reikalus. Visuomet stengėsi padėti, patarti“. (Varėnė, 2002, rugpj. 30).

Direktorė nepamiršo bibliotekos. Nors ir  nedažnai, bet  užsuka į ją. Visuomet pasidomi bibliotekos naujienomis, pasiteirauja apie renginius, pasidomi apie mūsų, bibliotekos darbuotojų, gyvenimą, sveikatą ir t.t.  Neliko abejinga, kai biblioteka rinko nuotraukas Varėnos 150-ies metų jubiliejui. Tada ji atsiliepė į  kreipimąsi ir atnešė nemažą puoštą nuotraukų, atspindinčių bibliotekos bei Varėnos miesto gyvenimą.