„Cikrinio dzūko vertė ir savivertė“

Kad dzūkai ne paspirtukai, tai jau mes žinom, ale kap yra su tuoj dzūkišku tarmi ir cikrinio dzūko saviverti ... Gal jų nunešė pikci istorijos vėjai kap pušynų smilcį per šilų pieskynus... O gal dzūkas drūtas kap cikrinis baravykas stovi galvų užvertis. Tai kap yra šiandien – paklausykim kų mum sako mokslinykai...

Apie dzūkų tarmį ir vertį šiandien kalbėjo Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovė humanitarinių mokslų daktarė profesorė Danguolė Mikulėnienė ir jos mokinė, mūs kraštietė, Lietuvių kalbos instituto doktorantė Danutė Valentukevičienė. „Tarmės yra kultūros vertybė, turtas kurį, nors ir kintantį, mes privalome perduoti savo vaikaičiams“,– mano profesorė.

„Tarmiškumo, kalbinės aplinkos tyrimai, sociokultūriniai tinklai, kalbinis peizažas, kitų kalbų įtaka ir kultūrinės tradicijos ugdymo elementai“ – populiariai ir su įdomiais pavyzdžiais kalbėjo gerb. Danguolė Mikulėnienė. Ji pabrėžė, kad tarmės ne miršta, bet kinta priklausomai nuo sociokultūrinės aplinkos. Dzūkų tarmė – didžiulis mūsų turtas ir savastis, o mes privalom ją mokėti, palaikyti, populiarinti. Cikrinio dzūko vertė turi išlikti mūsų kasdienėj gyvensenoj, privalom ja didžiuotis ir saugoti. Norisi paskatinti išlaikyti tarmiškumą per aktyvias bendruomenes, verslo projektus ir taip palaikyti šį kultūrinį sąjūdį. Tarmė – mūsų nacionalinės tapatybės šaltinis. Išnykus tarmėms, išnyks ir mūsų unikalioji lietuvių kalba. Su profesorės mintimis sutiko ir rajono meras Algis Kašėta, kuris ir pats stengiasi kalbėti dzūkiškai, palaikydamas cikrinio dzūko dvasią.

Kaip sako dzūkų patriotas Juozas Žitkauskas – „dzūkas, katras nemyli Dzūkijos, nemyli ir Lietuvos“.

VB Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė

 Renata Česnulevičienė