Gyvasis Martyno Vainilaičio kūrybos pasaulis

Sausio 25 dieną Varėnos viešoji biblioteka kvietė į renginius, skirtus Martyno Vainilaičio 80-osioms gimimo metinėms paminėti. 

Aukotos šv. mišios, aplankytas poeto kapas Mergežerio kaime, gimtojoje sodyboje atidengta atminimo lenta. Joje iškaltas eilėraštis „Ateikit, niekad neapvilsiu“, kuriuo, kreipdamasis į mažuosius skaitytojus, M. Vainilaitis išreiškė vienybę su vaikais, meilę, rūpestį jais, o tų žodžių tikrumą paliudijo visa savo kūryba. Į jubiliejinį Martyno Vainilaičio vakarą susirinko daugybė žymių žmonių: literatūros kritikai Petras Bražėnas, Jonas Linkevičius, rašytojai Vytautas Račickas, Vytautas Bubnys, Elena Kurklietytė, Virgina Šukytė, poetai Antanas A. Jonynas, Alma Karosaitė, Birutė Jonuškaitė, Aldona Ruseckaitė, skulptorius Antanas Kmieliauskas, dailininkai Bronius Leonavičius, Irena Žviliuvienė, Živilė Žviliūtė, ir kt. Renginio pradžioje klausytasi dzūkų liaudies dainos, iš 1969 m. sukurto filmo „Rūta žalioji“, kurią atliko M. Vainilaičio tėvas Jonas, bei Martyno skaitomo jo paties kūrinio „Seku seku pasaką“ įrašų. Dešimtmetė Silvija Čekuolytė deklamavo eilėraštį „Dzūkiška skaičiuotė“. Vyko nuotraukų peržiūra. Jose atsispindėjo visas poeto gyvenimas: seneliai, tėvai, vaikystės ir mokslo metai, šeima, susitikimai su skaitytojais, išleistos knygos. Petro Bražėno nuomone, M. Vainilaitis – gamtos apdovanotas vaikų poeto dovana, į literatūrą įėjęs per pačius jautriausius ir imliausius skaitytojus. Jo kūryboje jaučiama sąsaja su tautosaka, etnografija, ypatingas žmogaus ir gamtos ryšys, gamta lygi žmogui, jam kalba medis, žvėrelis, žolė ir kartais ta kalba gilesnė už žmonių kalbą. Poezija – muzikali, skambi, aiški, suprantama, ryški. Mitologinės pasakos – dvasinis turtas. Poeto dvasinių vertybių kartelė iškelta labai aukštai, ką paveldėjo iš protėvų, perdavė kitoms kartoms. P. Bražėnas prisiminė, kaip su dukra nuėjo į ligoninę aplankyti sergančio poeto, mergaitė, džiaugėsi susipažinusi su mėgstamu kūrėju, deklamavo ligoniams daug Martyno ir kitų poetų eilėraščių. Atsidėkodamas M. Vainilaitis užsuko į Bražėnų namus per dukros 7-ąjį gimtadienį ir įteikė dovaną – juostą su išaustu užrašu „Mano geriausiai skaitytojai – Jolantai“. Tas įvykis tik patvirtinęs poetą buvus itin jautriu ir dėmesingu žmogumi. Jonas Linkevičius, M. Vainilaičio draugas, minėjo, kad kartu eidavo grybauti, tvėrė tvorą Ežio dvare, šventė naujų knygų sutiktuves, kurių ypač padaugėjo nepriklausomybės laikotarpiu, skaitė savo knygos „Su volungėlės plunksna“ ištraukas, sakė, kad Varėną paskelbtų vaikų poezijos sostine, juk čia šaknis įleido ir kitas garsus poetas – Anzelmas Matutis, šiuose kraštuose mokytojavo Kostas Kubilinskas. Elena Kurklietytė džiaugėsi Sofijos Vainilaitienės, Varėnos savivaldybės, Varėnos viešosios bibliotekos pastangomis įsteigta literatūrine Martyno Vainilaičio premija, kurios pirmąja laureate tapo. Jos nuomone, premija už kūrinį mitologijos tematika padės populiarinti ir paties poeto kūrybinį palikimą, ir skatins kitus kūrėjus atsigręžti į šį žanrą, ugdys skaitytoją, norintį tikro Maumo, tikro Mono, gyvavusių mūsų protėvių pasaulėžiūroje, o ne dirbtinai sukurtų fantastinių herojų. Vaikų rašytojo Vytauto Račicko atminty poetas išliko kaip sąžiningas žmogus ir darbuotojas, dvasingas, aristokratiškas. Dirbti „Genio“ redakcijoje drauge jiems buvo lengva, leidinys visuomet išeidavo laiku su labai gerais kūriniais, Martynas publikuodavo daug poezijos, nes manė, jog vaikai poeziją supranta labiau nei prozą. Atsiminimais dalijosi Vainilaičių šeimos draugė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Žilinskienė. Ji pasakojo, kad jų šeimos kasmet keliaudavo po Lietuvą ir istorines lietuvių žemes, lankydavo legendomis apipintas vietoves. Kelionėse poetas bendraudavo su vietos žmonėmis, domėjosi jų buities darbais, papročiais, mitologija, stebėdavo aplinką, o žmona Sofija piešdavo namų puošybos elementus. Džiaugėsi, kad jos mokinių surinktų ir vėliau poetui padovanotų padavimų, legendų ir kitų tautosakos kūrinių elementai atsispindėjo jo kūryboje. Savo sodyboje Vaitakarčmyje besisvečiuojančius mokinius poetas vesdavo lubinų keliu iki Miško Mono sosto, taip sukurdamas pasakos aplinką ir vaikai pasijusdavo, tarsi tikroje pasakoje, o naktį, spindint mėnuliui ir žvaigždėms, spragsint laužui, visi skaitydavo poeziją. Sofija, geroji namų šeimininkė visus vaišino arbata. Pati būdama žinoma dailininke, rūpinosi ne savo kūryba, bet aukojosi vyrui, gerbė jį, taikėsi prie jo dienotvarkės, įpročių, poreikių, kūrė jaukią aplinką, palaikė jį sunkiausiais momentais. Visi susirinkusieji dėkojo Sofijai Vainilaitienei už jos energiją, ryžtą, idėjas, įamžinant vyro atminimą, populiarinant jo literatūrinį palikimą. Gražių minčių šiuo klausimu išsakė Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas, viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius. Sofija džiaugėsi bendradarbiavimu su Varėnos savivaldybe, Varėnos viešąja biblioteka, nes bendromis pastangomis nuveikta daug prasmingų darbų įamžinant jos vyro atminimą. Pasakojo, kad poetas visą gyvenimą siekė, jog lietuvių mitologija neliktų tik mokslo darbuose, jog ją suprastų ir pamėgtų visi, juk tai – tautos šaknys, todėl paskutiniuosius savo metus Martynas skyrė mitologinių kūrinių rašymui, o likus vos mėnesiui iki mirties, užbaigė „Mauliuką“, patvirtindamas, kad jau viską išsakė ir mitologijos daugiau neberašys. Siūlė perskaityti brandžiausias vyro knygas „Akivarų tiltai“, „Pelėdos giesmė“, „Mauliukas“, kurios skirtos ne mažam vaikui, o brandžiam skaitytojui. Nuostabų reginį – Nacionalinio operos ir baleto teatro operos „Bruknelė“ ištraukas padovanojo LNOBT edukacinių projektų vadovė Sofija Jonaitytė, solistai Julija Stupnianek, Liudas Norvaišas, Vytautas Bakula, Eugenija Klivickaitė, Inesa Linaburgytė, akompaniatorė Olga Taškinaitė. Scena švytėjo margaspalviais herojų kostiumais, kuriuos sukūrė dailininkė Birutė Ukrinaitė. Veikė Irenos Žviliuvienės ir Živilės Žviliūtės iliustracijų M. Vainilaičio kūrybos motyvais paroda.