Mokykimės kalbėc dzūkiškai

Šici metai paskelbci tarmių metais, todėl norėdami juos pažymėc, liepos 20 dzienų Pilvingių bibliotekon susrinko vaikai pasmokyc kalbėc dzūkiškai. Vaikam buvo cekava sužinoc kap šnekėjo jų prodziedziai, kap dar šneka jų dzieduliai. Bibliotekinykė Ona Jauneikienė šitų pamokų pradėjo M. Baranauskaitės-Barynienės eilėrašciu „Džūkiškam žodziui“:

Žodzi, žodzeli, svieto karaliau,
Be tavį niekas bendrauc negali.
Žodzį motulės širdzin inspraudzia,
Ir jis per amžių lūpose gaudzia…

Tad neškim žodzį aukštai iškėly,
Nuskysc nelaiskim piktžolių slėny…
Vaduokim tarmį iš svecimybių,
Velykim pražyscie pulku grožybių.

Dzūkiškas žodzi, kas tavi girdzi,
Inkriskie gelmėn in žmogaus širdzį,
Kad visi dzūkai šėnavoc mokėtų,
Savo draugėse tarmiškai šnekėtų.

Supažindzino su bibliotekon esamu literatūru, kurion nors kiek yra dzūkiškų žodzių, dzūkiškos šnektos. Paaiškino kap ir kokias raides keicia dzūkai kalbėdami, kap koki daiktai vadzinami Dzūkijon. Nor, kap sakoma, kap pavadzysi tep nepagadzysi, bet visi norėjo pašnekėc dzūkiškai – padzūkuoc, ba kas senoviška - tas gražu, idomu, brangu – kų mokėsi an pecių nenešiosi. Vaikai skaitė ir sakė patarlas ir priežodzius: „Patarimų nesunku duoc, sunku jį pritaikyc“; „Svecima druska visadu sūrenė“; „Sėdzi kap an adatų“; „Gyvena kap dzievo užancin“; „Nesdziauk radis, neraudok pametis“; „Cyki kiaulė gilių šaknį knisa“; „Obuoliai an medzio ir cie ne visadu vienodzi“. Smagiai klagėjo vaikai, bet teko ir galvas pasukc, ba reikėjo myslas dzūkiškai sakyc ir įmyc: „Ne ciek dangun žvaigždukių kiek an žemės skylukių“ (Rugiena); „Kas kožnų rytų palieka galvų?“ (Paduška); „Kas dzidesnis už duonos gurinukų?“ (Riekutė); „Kas už auksų brangesnis, už saulį šviesesnis?“ (Geras vardas). „Manį laukia, mani šaukia, o kap ateinu nuog manį visi kavojas?“ (Lietus).    

Remigijus Plokštys pasekė pasakų „Kap varnas nešė varnukus per sraunių upį“. Emilija Brusokaitė pasakė kelias skaičiuotes. Andrius Varanavičius perskaitė kelias dainas iš Marcelės Paulauskienės dainų ir tautosakos rinkcinės „Kur tas šalcinėlis, kur aš jauna gėriau“. Ne visiem jau tep gerai sekės šnekėc dzūkiškai, bet visiem buvo smagu pamankšcyc liežuvį. Bibliotekinykė palinkėjo nesisarmacyc kalbėc savo tarmi ir būc kap ciem obuoliam – ne visiem vienodziem, bet kap lietuviškiem – ne visadu gažiem, bet visadu gardziem.