Susitikimas su ekspedicijos „Misija Sibiras ‘13“ dalyviais

Spalio 11 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su „Misija Sibiras ‘13“ dalyviais Laura Žūsinaite ir Ieva Matulevičiūte, Donatu Žvirbliu, Ignu Rusilu. Skambėjo Varėnos politinių kalinių ir tremtinių  ansamblio „Viltis” (vadovė Gražina Kuodienė) atliekamos dainos. 

Pasak renginio dalyvių,  patekti į ekspediciją nebuvo lengva: per 600 žmonių pateikė dalyvio anketas, iš jų 80 perėjo atranką ir dalyvavo bandomąjame dviejų dienų 61 kilometro žygyje, po to suformuota 16 žmonių komanda, vykusi į Tiumenės sritį.  „No­rė­jo­si pri­si­dė­ti prie mi­si­jos, parodyti, kad jaunimas yra patriotiškas ir pilietiškas,   įam­žin­ti lie­tu­vių tremtinių at­mi­ni­mą, ku­ris, de­ja, ne­pel­ny­tai grimz­ta į už­marš­tį“,– apie sau kel­tus tiks­lus sa­kė Lau­ra. Ie­va pasakojo, kad Si­bi­re no­rė­jo įsi­ti­kin­ti, ar tai, ką girdė­jo iš se­ne­lio lū­pų, yra tik­ra: „Ma­no se­ne­lis bu­vo iš­trem­tas į Ir­kut­ską. No­rė­jo­si sa­vo­mis aki­mis pama­ty­ti, įver­tin­ti tai, ką jis man pa­sa­ko­da­vo. Dabar senelio pa­sa­ko­ji­mai įga­vo tik­rą ir leng­viau supranta­mą at­spal­vį“. Išvykę liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, jaunuoliai Rusijos Federacijos Tiumenės srityje praleido dvi savaites. Per tą laiką aplankė ir sutvarkė Kulimeso, Jalutorovsko, Novyj Tapo, Lesnaja, Lebediovkos, Verch Kamenkos, ir dar keleto nykstančių ar jau visiškai sunykusių gyvenviečių, žen­kli­nančių Lie­tu­vos is­to­ri­ją, kapinaites. Jose palaidoti čia ilgus metus badą, ligas, nepakeliamas darbo ir gyvenimo sąlygas kentę lietuviai. Sibiro taigą vasaromis alinantys gaisrai, karščiai, audros naikina paskutinius tremties ženklus, tad ši jaunimo misija - ypač svarbi ir reikalinga. Jaunuoliai džiaugėsi, kad vietiniai gyventojai juos sutiko labai svetingai, apgyvendindavo mokyklose, paskolino technikos. Laura prisiminė: „bu­vo grau­džiau­sia, kai at­vy­ko­me į Verch Kamenka ka­pi­nai­tes ir vie­toj jų pa­ma­tė­me liūd­ną vaiz­dą: daug nu­vir­tu­sių me­džių, ap­leis­ta te­ri­to­ri­ja. Po to, kai su­tvar­kė­me, pa­sta­tė­me kry­žių, ap­tvė­rė­me  il­giau­sia 160 met­rų tvo­ra, ta­po aki­vaiz­du, kad ten ka­pi­nai­tės. Tai taip įsi­rė­žė į šir­dį, kad vaiz­das prieš ir po dar il­gai sto­vės aky­se. Ne­ži­nia, koks bū­tų bu­vęs šių ka­pi­nai­čių li­ki­mas po me­tų ar dve­jų, mat ša­lia stūk­so smėlio kar­je­ras, ku­ris nuo­la­tos ple­čia­mas. Prieš tai ka­pi­nės ne­bu­vo pa­na­šios į ka­pi­nes. Mes jas gal­būt iš­gel­bė­jo­me nuo iš­ny­ki­mo“. Tvarkyti tremtinių kapus buvo sunku, tačiau sulaukta vietinių pagalbos – jų paskolintas traktorius ir benzininis pjūklas paspartimo darbų eigą. Donatas tikino, kad prieš išvykdamas į Sibirą konsultavosi, su dailidėmis, kaip atlikti įvairius medžio darbus, tos žinios prisidėjo prie darbų kokybės ir spartos. Ie­vai la­biau­siai įsi­mi­nė ben­dra­vi­mas su ten da­bar gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais: „Su­si­ti­ko­me su tri­mis lie­tu­vai­čiais. Vie­na jų - Lebedevkos gyvenvietėje gyvenanti tremtinė Bi­ru­tė Ka­ma­raus­kie­nė iš Mar­cin­ko­nių kal­bė­jo dzūkiškai. Nepaprastas jausmas nuvažiuoti kelis tūkstančius kilometrų ir išgirsti dzūkišką tarmę. Tie po­kal­biai su­ža­di­no iki šiol ne­su­pras­tus jaus­mus, mes bu­vo­me pri­im­ti kaip sa­vi“. Įdo­mu tai, kad vi­si trys ap­lan­ky­ti trem­ti­niai ir vie­na pa­li­kuo­nė Tiu­me­nę pa­sie­kę iš Dzū­ki­jos. „Dzū­kai bu­vo ak­ty­vūs pa­si­prie­ši­ni­mo ko­vų da­ly­viai, gal­būt to­dėl ati­tin­ka­mu mo­men­tu į Tiu­me­nės sri­tį ir bu­vo iš­trem­ti. Mū­sų su­tik­ti trem­ti­niai iš­trem­ti iš Mar­cin­ko­nių“, – mintimis dalijosi renginio da­ly­viai. Renginyje dalyvavo B. Kamarauskienės draugė Antosė Tamulytė Čeikuvienė, kuriai, Laura ir Ieva įteikė gėlių, perdavė linkėjimus nuo Birutės.

Susitikmas su „Misija Sibiras ‘13“ dalyviais vyko labai šiltoje ir jaukioje aplinkoje. Atvyko ne vienas buvęs  Tiumenės tremtinys. Užsimezgė dialogas tarp tremtinių ir ekspedicijos dalyvių. Daug įdomių faktų papasakojo Senosios Varėnos gyventojas Vytautas Kaziulionis. Kulimeso kapinės, kurias pirmiausia aplankė jaunuoliai ir kuriose pastatė iš Lietuvos atvežtą medinį kryžių, buvo įkurtos V. Kaziulionio ir jo tremties bičiulių dėka. 1948 m. vasario mėnesį, mirus pirmajam lietuvių tremtiniui Petrui Jankauskui, jie kreipėsi į valdžią su prašymu leisti įkurti lietuvių tremtinių kapines, aptvėrė jas tvora, įstatė metalinius vartus. Vietiniai tada kalbėję, kad reikia mokytis iš lietuvių, juk po neprižiūrėtas rusų kapines vaikščioja gyvuliai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš šių kapinaičių Vytautas pargabeno savo tėvelių palaikus, jo pažįstami – savo artimųjų. Tuomet iš vietinių gyventojų taip pat sulaukta ir paramos, ir supratimo. Vytautas Kaziulionis prisiminė, dabar jau sunykusį Bačelino kaimą, kuriame buvo apie 20 lietuvių namų ir  prie kiekvienos trobos – gėlių darželius, tvoreles, kaip buvo įprasta Lietuvoje. Vietiniams darželiai – naujovė, bet ji greitai prigijo, lietuvės mielai dalinosi iš Lietuvos atsiųstomis sėklomis. Papasakojo apie Novyj Tapo vietovę, kurioje gyveno 300 lietuvių. Jie buvo labai darbštūs, o po darbų, grįždami namo traukdavo dainas, kas labai stebino vietinius. Ekspedicijos dalyviai tikino, kad čia dar tebestovi lietuvių statyta mokykla, sporto salė, o kapinaitėse rado gražų metalinį kryžių su Gedimino stulpais.