Dzūkiškos būties ir buities trupmenos

Lapkričio 30 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje Romas Sadauskas pristatė trupmenų poemą „Sudzievuliu“, kalbėjo apie dzūkišką tarmę ir savo paties gyvenimą.

„Kodėl aš noriu rašyti dzūkiškai? Ogi todėl, kad žemaičiai turi savo raštiją – Žemaitę, Motiejų Valančių žemaitiškai išleido, turi ir šiandien nemažai žemaitiškai rašančiųjų. Aukštaičiai Antaną Baranauską tarmiškai išleido. Dzūkai to neturi.  1936 metais Julius Būtėnas išleido knygelę „Sciklinės gonkos“. Ilgai jos ieškojau, jokioje bibliotekoje neradau. Vinco Krėvės pirmas „Šiaudinės pastogės“ variantas buvo parašytas dzūkiškai, tačiau kalbininkas Jonas Jablonskis autorių subarė, kam jis skaldo Lietuvą. V. Krėvė numojo ranka ir paliko apsakymus kalbininkams taisyti. Tačiau kur nors rankraščiai turėtų būti, jei dzūkai būtų tokie atkaklūs kaip žemaičiai, jie išleistų V. Krėvę dzūkiškai“, – pasakojo R. Sadauskas.
Rašytojui, pabėgus iš Druskininkų į Demeniškių kaimą, esantį netoli jo gimtinės, atgijo vaikystės prisiminimai, kilo noras juos papasakoti, bet yra dalykų, kuriuos gali perteikti tik gimtosios tarmės žodžiai, todėl Romas ėmėsi dzūkiškų tekstų. Dienos šviesą išvydo apylinksmė proza „Raibas gyvenimėlis“ , eilėraščių rinkinys „Diemeniškių obscenas“, trupmenų poema „Sudzievuliu“.
„Tūlam iš mūsų žodis trupmena primena matematiką, o Dzūkijoje, tarp Veisijų ir Seirijų, šis žodis reiškia trupinį arba gurinį. Iš tokių buities ir būties trupmenų ir gimė poema „Sudzievuliu“, – patikslino autorius. Knyga – tikras paminklas dzūkų tarmei, bet ne viso krašto, o būtent tų vietovių, iš kurių yra kilęs Romas Sadauskas, kuri skambėjo jo tėvų lūpose, kurią jis pirmą kartą išgirdo būdamas motinos įsčiose. Šią knygą autorius vadina gyvenimo knyga: „Galbūt rašiau ją visą gyvenimą. Gal net savo motinos įsčiose pradėjau, ten kur pirmą kartą išgirdau savo gimtąją tarmę“. Autoriui neramu, kad tarmė prapuls užmarštin: „Bet aplinkiniai žmonės šneka ne taip, kaip iš motinos lūpų girdėjo, o kaip televizorius moko. <...> Sykiu su tarme, tąja įsčių byla, prapuola ir mūsų tapatybė, dzūkais liekame tik iš dalies, kaip ano krašto gyventojai... O gal dar ne vėlu? ...niekas, o niekas daugiau, cik dzūkas su dzūku suscikį ir isiskirdami, tep logadniai neacisveikina  – Sudzievuliu...“
Rašytojui tenka pripažinti, kad knyga pasirodė įdomesnė žemaičiams, o ne jo kraštiečiams ir skiria leidėjams tokią padėką: „Dėkavodamas šią knygelę išleisti padėjusiems žemaičiams autorius nepraranda vilties, kad ji ir dzūkams nebus kas trūkškalas akin...“
Romui Sadauskui norėtųsi, kad krašto atminimo išsaugojimas rūpėtų ne tik jam ir dar saujelei  žmonių, bet ir valdžios atstovams. Rašytojas prisipažįsta, kad yra gavęs Ievos Simonaitytės, Žemaitės, Juozo Paukštelio, Dionizo Poškos literatūrines premijas, o Vinco Krėvės, deja, ne, nors jam atrodo, kad įsteigti tokią premiją jau seniai reikėjo. Visi iki šiol daryti žygiai nedavė apčiuopiamų rezultatų, bet būrelis entuziastų neplanuoja pasiduoti, atvirkščiai, jaučiamas ryžtas siekti, kad tokia premija būtų įsteigta.
Nemokančiam dzūkiškos tarmės sunku įveikti poemos trupmenas, tenka pavargti, kol raides sudėlioji, lyg iš naujo mokytumeisi kalbos, o paskui dar reikia ir mintį suprasti. Čia klausytojams gelbėjo Varėnos viešosios bibliotekos darbuotoja Renata Česnulevičienė. Skaitovės lūpose atgijo eilės, žodžiai į gavo prasmę.