Pasmerkta populiarumui

Vasario 17 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje Lietuvos televizijos žurnalistė, laidų vedėja Palmira Galkontaitė pristatė savo knygą „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“.


Populiarios laidos „Atleisk“, transliuotos nuo 1999 metų per LNK, o 2004 metais pervadintos į „Nepriklausomą paieškų tarnybą“ ir nuo 2008 metų rodomos per LTV, žiūrovai paskatino parašyti knygą. Knygos herojai – neišgalvoti, šalia mūsų gyvenantys žmonės, jų istorijos tikros, nepagražintos, verčiančios susimąstyti. Knygos pavadinimas – psichologo Gintaro Chomentausko citata, pasakyta išėjus pirmajai „Atleisk“ laidai. Anot  jo, laidoje yra visko: jausmų, emocijų, graži pabaiga. Deja, tik ateitis parodė, kad ne visų istorijų graži pabaiga. Knygoje aprašytas trylikos metų darbas, yra daug užkadrinių dalykų, nepatekusių į laidą: „mūsų kasdienė nervinė įtampa, aistra, dvejonės, abejonės, intriga ir ašaros, dramatiškos, netikėtos istorijos, pribloškiantys likimo vingiai, stulbinantis atvirumas.
Galbūt skaitytojai neras istorijų, kurios jiems atrodė reikšmingos, čia pateikti įvykiai ir bandyta atsakyti į klausimus, kurie buvo reikšmingi man“,- pasakojo autorė. P. Galkontaitė priminė keletą jai itin įsimintinų istorijų: rusų karininko, išsižadėjusio savo vaikų vardan jų pačių gerovės; kojų netekusios Raselės, apie kurią kadai kalbėjo visa Lietuva ir ją pasiaukojamai gydžiusio gruzino chirurgo; Italijoje į vergiją parduoto jauno lietuvio; Armėnijoje ir Varėnoje gyvenančių seserų paieškos, susitikimo ir tolesnio bendravimo aplinkybes...  Pateikė pastebėjimų: Lietuvoje didžiausia gėda sulaukti nesantuokinio kūdikio; vaikai daug dažniau ieško savo tėvų, nei tėvai vaikų; nė viena moteris neatvyko į laidą atsiprašyti savo sutuoktinio, jos atsiprašydavo buvusių meilių, draugų; vyrai, norėdami išsaugoti santykius, labai dažnai atsiprašinėdavo savo žmonų, nors ir negalėdavo įvardinti priežasties, dėl ko antroji pusė supyko. Būta daug kurjoziškų atvejų. Vienas vyrukas norėjo atsiprašyti žmonos už tai, kad daug gerdavo, dažnai išeidavo iš namų. Filmavimo dieną į studiją jis atrėpliojo. „Ne tai, kad „atleisk“ ištarti negalėjo, jis nieko negalėjo pasakyti. Mes žinojome, kad po poros valandų į susitikimą su juo ateis atleidžianti ir norinti su juo gyventi žmona, todėl galvojome, ką daryti. Mes nuvežėme jį į Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą, prablaivėme, nugrimavome ir tas vyrukas išėjo, kalbėjo bei atsiprašė savo žmonos, o žmona, tikriausiai, tik perskaičiusi knygą sužinos, kaip buvo iš tikrųjų“. Žurnalistė pasakojo, kad jų duomenų bazėje yra per 20 tūkstačių paklausimų, kurių apie 70 proc. neišaiškinta. Ilgiausiai narpliota istorija apie 11 metų. Kartais įvyksta stebuklas, kai žmogus, žiūrėdamas laidą, atpažįsta, kad būtent jis yra ieškomas. Neužsiimama tomis paieškomis, kurių dalyviai nenori filmuotis, juk tai televizijos laida, ne paieškų tarnyba. Aišku, būna, kad parengtos laidos neparodomos dėl tam tikrų etikos, moralės principų.
Pirmojoje knygos dalyje istorijos sudėliotos pagal temą, jas vienija atsiprašymo epizodas. Antrosios dalies istorijos ypač brangios P. Galkontaitei, nes čia atsiskleidžia pačios netikėčiausios žmogaus sielos pusės, nepasikartojančios kituose žmonėse, keičiančios jos pačios požiūrį. „Nors jau praėjo trylika sezonų, žodis „atleisk“ tebeskamba, tai suprantama, logiška ir pagrįsta, nes kiekvienas, manau, galėtų pasakyti, kad tą žodį yra dėl ko ir kam pasakyti. „Atleisk“ ne tik pažodžiui suprantamas atsiprašymas, tai žodis, įgaunantis daug didesnę prasmę.“