Tarsi šeimos albumas

Liepos 17 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje atidaryta varėniškės, nuo 1992 metų gyvenančios Vokietijoje, Ramunės Pigagaitės nuotraukų paroda iš serijų „Kaimų gyventojai“ ir „Mano miesto žmonės“. Tai – pirmoji personalinė fotomenininkės paroda Lietuvoje, iki šiol čia eksponuoti tik atskiri darbai bendrose parodose.

Viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius pasakojo, jog bibliotekoje surinkti visi straipsniai apie Ramunės Pigagaitės kūrybą, jos nuotraukų publikacijos, sudaryta fotomenininkės bibliografija. Simboliška tai, kad renginys, organizuojamas Varėnos miesto 150-ojo ir Varėnos viešosios bibliotekos 65-ojo jubiliejų išvakarėse, ši paroda dovana miesto bendruomenei, nes miestas visų pirma yra jį mylintys, jame gyvenantys, kuriantys ir dirbantys žmonės. Ramunės herojai daugumai varėniškių yra gerai pažįstami, todėl paroda itin įdomi. Nenumaldomai bėgant laikui kai kurie nuotraukų personažai iškeliavo amžinybėn, emigravo, kai kurių profesijų, uždarius gamyklas, tiesiog neliko. Liko nuotraukos ir albumas „Mano miesto žmonės“, išleistas 2008 m. Vokietijoje, o jame dalelė Varėnos miesto istorijos.

Ramunė Pigagaitė pasakojo apie save. Minėjo, jog visą laiką stengėsi ištrūkti iš Varėnos, išsiveržti iš provincijos monotonijos. Iš pradžių pabėgo į Vilnių studijuoti Muzikos ir teatro akademijoje, baigusi aktoriaus meistriškumo studijas, išvyko į Marijampolę, o svajonė mokytis fotografijos meno privertė išvykti į Vokietiją. Būtent Vokietijoje pajuto, jog jai labai trūksta Varėnos, jog norisi užfiksuoti vaikystės prisiminimus, prie savęs turėti mūsų tradicijas. Taip 1996-1999 m. sukurta serija „Kaimų gyventojai“, o 2005 m. Leipcige išleista knyga. Šių nuotraukų herojai aplinkinių Giražerio, Margionių, Žiūrų ir kt. kaimų garbaus amžiaus vyrai ir moterys, stovintys prie rankomis austų dzūkiškų divonų, menančių jų jaunystės viltis, tarsi dalyvauja akistatoje su savo praeitimi, tarsi mąsto, ar jų gyvenimas buvo toks laimingas ir gražus, kokio tikėjosi. Serijos „Mano miesto žmonės“ (2000-2007 m.), kurios esminis akcentas pilkos sienos fone ramiai stovintis žmogus su savo darbo įrankiais, modeliais Ramunė rinkosi nuo vaikystės pažįstamus žmones. Nors jau buvo prabėgę 30 metų, visi jie atrodė nė kiek nepasikeitę. Fotografuoti buvo ir labai malonu, ir nelengva. Kiekviena nuotrauka – tarsi mažytis spektaklis, reikėjo ilgokai kalbėtis su žmogumi, įtikinėti jį suvaidinti savo paties profesiją ir būtent taip, kaip ją iš vaikystės prisiminė Ramunė. Modeliai jautė ir daug nepatogumų per visą miestą į fotosesijos vietą nešdami didžiulius darbo įrankius, nuolat stebimi smalsių aplinkinių sodybų gyventojų, besiklausydami apkalbų. Medžiotojas atsinešė didžiulę sakalo iškamšą, atsivedė lapę ir du taksiukus, o pastato savininkas išvijo juos fotosesijai įpusėjus, duonos kepėja labai nenorėjo dėvėti balto, bet per darbo dieną įpurvinto, pajuodusio žiursto, bibliotekininkė kompleksavo dėl senokai ataugusios šukuosenos, jaudinosi, nes niekaip nenusprendė, kokie atributai geriausiai atspindės jos profesiją... Apie visus herojus autorė galėjo pasakoti daug ir nepavargdama, o 2008 m. išleistą knygą „Mano miesto žmonės“ pavadino šeimos albumu. Už šią seriją Ramunė dėkojo savo tikrosios šeimos nariams, nes jiems teko iškęsti ir išgyventi visus fotomenininkės sumanymus bei keistumus ir savo antrosios šeimos nariams – knygos herojams, nes jie buvo geranoriški, kantrūs, puikūs pašnekovai, nuostabūs aktoriai ir modeliai. Patikino, kad šių nuotraukų dėka Varėna tapo žinoma Europoje, Japonijoje. Paklausta, kodėl fonas – pilka siena, atsakė, jog tęsė senosios fotografijos tradiciją, kuomet kieme tarp medžių ištiesdavo baltą paklodę ir tame fone fotografuodavo portretus. Tik tokioje neutralioje aplinkoje žmogus lieka vienas su savimi, atsiskleidžia jo vidinis pasaulis, dvasinės nuostatos. Pratęsti šios serijos neketinanti, nes kai darbas jau buvo užbaigtas ir išleistas albumas, Ramunė nuėjusi į fotosesijos vietą pamatė, kad parduotuvės, veikusios prie kapinių, siena perdažyta žaliai, o pievoje, kurioje žmonės pozuodami stovėdavo, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, „tai – simboliniai pokyčiai“, kalbėjo Ramunė. Ji prisipažino turinti dar vieną seriją „Valanti moteris“, skirtą Varėnai, sukurtą klaikiomis spalvomis išdažytų daugiabučių namų laiptinėse. Čia autorė tarsi klausia laiptines valančių moterų, kokia jų sunkaus darbo prasmė, juk šiandien atliktą darbą, jos kartos ir rytoj, ir poryt, ar jos norės pabėgti nuo tokios rutinos.

Šis vakaras Ramunei Pigagaitei, jos pačios liudijimu, išskirtinis, labai asmeniškas, nepalyginamas su jokiais jos parodų atidarymais užsienyje. Juk susirinko artimiausi žmonės: tėveliai Janina ir Vladislovas Pigagos, sesuo Egidija, buvę mokytojai, klasiokai, kaimynai, nuotraukų herojai: Onutė Šukevičienė – gamtos muziejaus direktorė, Leonardas Šukevičius – padienis darbininkas, Marija Klevinskienė – buhalterė, Raisa Koronevskaja – rusų kalbos mokytoja, Vladislovas Pigaga – bitininkas, Vanda Koreivienė – virėja pensijoje, Ona Dabravolskienė – bibliotekininkė, Bronius Jurgelevičius – medžiotojas, Alfonsas Černiauskas – vairuotojas, Pavelas Venckus – gydytojas, šiltai bendravę bei sveikinę Ramunę, pasidalinę fotosesijos įspūdžiais. „Fotografavau tik tuos žmonės, su kuriais užsimegzdavo gyvas pokalbis, kurių „chemijos“ atitikdavo“, pasakojo Ramunė.