Duona ne vėju ateina

Krivilių bibliotekoje vyko popietė apie duoną. Duona – vienas seniausių žmonių valgių. Jai skirta daug gražių žodžių, eilėraščių... Sunkiai dirbta, kad ant stalo kvepėtų naminės duonos kepalas.

Renginį pradėjo bibliotekos skaitytoja Urtė Černiauskaitė Vinco Krėvės žodžiais „Duona ne per vėją atėjo – kažkas arė, kažkas sėjo, kažkas pjovė ir kluonan vežiojo“. Vaikams apie ilgą duonos kelią: nuo grūdo iki garuojančio duonos kepalo papasakojo bibliotekininkė Zita Varanavičienė. Miglė Kairevičiūtė skaitė Rita Bagdonaitės „Duonos pasakojimą“, iš kurio dalyviai sužinojo, kodėl duoną sveika valgyti, kokiais vitaminais ji praturtinta. Vaikai inscenizavo lietuvių liaudies pasaką „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“, minė mįsles, skaitė patarles, priežodžius, deklamavo eilėraščius apie duoną, atliko užduotis. Iš rugio, kviečio, miežio, avižų, grikių pėdų, rinko grūdus, tinkamus duonai kepti. Pradedanti kepėja Virginija Černiauskienė papasakojo, kaip pasigaminti raugą ir išsikepti naminės duonos. Kiekvienas galėjo paragauti raugo-tešlos, paliktos ant duonkubilio dugno kitam kepimui, bei paskanauti ką tik iškeptos duonos. Dar skanesnė ji tapo užtepta medumi, užgeriant žolelių arbata.
Popietės pabaigoje bibliotekininkė perskaitė Broniaus Macevičiaus žodžius: „nuolat liesdami kvepiančios duonos riekes, pripratome prie duonos kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame, kaip prie saulės, nešančios žemei gyvybę, ir seniai nustojome rinkti nuo stalo į saują jos trupinius. Sverdami gimtųjų kolūkių derlių šimtais ir tūkstančiais tonų, dažnai užmirštame, kad tikrojo duonos svorio negalime išreikšti tokiu matavimu ir šių dienų poetai ją vadina šventa“.