Motinos pienas

Romanas „Motinos pienas“ – sukrečiantis vienos garsiausių latvių rašytojų Noros Ikstenos pasakojimas apie sovietų režimą ir to režimo poveikį žmogui. Istorija, kurią rašytoja pasakoja, pirmiausia yra moterų istorija. Joje atsiskleidžia trijų kartų moterų nerimas, baimė, pastangos mylėti ir išgyventi. 
Pagrindinė romano veikėja – gydytoja, tremtinio duktė. Ji stengiasi puoselėti savo pašaukimą – gydyti žmones. Tačiau ne viskas paprasta, kai valstybė kišasi net į asmeninį žmogaus gyvenimą. Pirmiausia iš jos atimama profesinė ateitis, tuomet tapatybė ir galiausiai ryšys su dukra. Gyvenimas atokiame Latvijos kaime augina jos vienatvę ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Ar pavyks jai su dukra grįžti į Rygą, kai ten prasidės politiniai pokyčiai? 
Iš pirmo žvilgsnio „Motinos pienas“ – tai pasakojimas apie sudėtingus senelės, motinos ir dukters santykius ir gyvenimus, kuriuos griauna sovietų valdžia. Pasakojimas apima laikotarpį nuo 1969 iki 1989 metų. Tačiau po akivaizdžiu istorijos paviršiumi slypi gilesni emociniai sluoksniai – tai ir močiutės bandymas suteikti meilės ir šilumos anūkei, nuo kurios atsiribojo motina. Vienintelė senelė bando suteikti mergaitei aistros gyventi, tikėjimo pačiu gyvenimu ir meile. Drauge tai pasakojimas apie griaunamąją sovietinio režimo jėgą. Kaip giliai tas režimas buvo įleidęs šaknis visose Baltijos šalyse ir kaip sėkmingai jis dusino žmones – po vieną, šeimomis, giminėmis, kartomis...

Vietoj dienoraščio,1970-1975. 1 tomas

Ne vienos skaitytojų kartos pamėgto lietuvių rašytojo Juozo Baltušio archyvai galiausiai pasiekė dienos šviesą. Pirmasis tomas – „Vietoj dienoraščio. 1970-1975“ atskleidžia daugybę dramatiškų asmeninių rašytojo išgyvenimų ir pasakoja laikmečio istoriją. 


Juozo Baltušio dienoraščiai buvo perskaityti ir įvertinti visiškai neseniai. Pagal jo testamente išreikštą valią, tik praėjus 25 metams po mirties buvo galima peržiūrėti tai, ką rašytojas paliko. Iki šiol visas jo paveldas buvo saugomas archyvuose. Juos atvėrus paaiškėjo, kad rašytojas nuo 1970 metų iki pat savo mirties rašė savotiškus dienoraščius, įžvalgas, pastabas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pirmąjį šių dienoraščių tomą, apimantį 1970–1975 metus. 
Knyga „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ – itin gilus ir autentiškas laikmečio dvasios ir realijų įvertinimas. Juose rašytojas kalba ir apie save, savo ambicijas bei apmąstymus, tačiau taip pat pateikia tuomečių įvykių Sovietų sąjungoje vertinimą, aprašo rašytojų kasdienybę, kalba apie savo šeimos dramą ir atskleidžia žmogaus santykių sudėtingumą. 
Politinių, kasdienių įvykių interpretacijos, įvairių rašytojo Juozo Baltušio aplinkos žmonių vertinimai – ne tik literatūriškai, bet ir istoriškai reikšminga medžiaga. Nors iki šiol J. Baltušio literatūrinis palikimas buvo laikomas vertingu, o skaitytojai rašytoją labai mėgo, jis vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Atgimimo laikotarpiu išsakytos mintys ir laikysena sovietmečiu sulaukdavo ir kritikos, ir tiesiog skirtingų vertinimų. Panašu, kad galiausiai, atvėrus slaptas duris į rašytojo archyvus, bus aiškiau, kuo, kaip ir kodėl gyveno Juozas Baltušis, kokios mintys sukosi rašytojo galvoje.  


„Kaip gyventi toliau? Kaip ryžtis tvarkyti gyvenimą pagal savo širdies balsą, savo principus, nusistatymą? Iš kur pasisemti jėgų būti žmogum pilna to žodžio prasme? Nežinau. Nieko nežinau.“ 
(1973 12 31)


Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas, 1909–1991 m.) – prozininkas, dramaturgas, publicistas. Sovietmečiu vienas populiariausių autorių, vėliau vertintas labai prieštaringai (ypač dėl viešų prosovietinių pareiškimų lemtingomis Lietuvai 1990-ųjų pavasario dienomis). 


J. Baltušis yra keliolikos knygų autorius, buvo dukart apdovanotas Lietuvos valstybine premija – už romaną „Parduotos vasaros“ ir „Sakmė apie Juzą“. Taip pat itin reikšmingi rašytojo kūriniai – „Tėvų ir brolių takais“, „Su kuo valgyta druska“.

Padai pilni vinių

Romanas apie Salomėją Nėrį. 
Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas. Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale: būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, rašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos. Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje, ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas. Grįžusią į Lietuvą ją apninka dvejonės ir baimė, kodėl tiek daug pažįstamų išvežta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus, o realių okupacinio režimo veiksmų poetė vis dar negali iki galo suvokti.
Aldona Ruseckaitė, garsių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Mačernį autorė, šiame romane atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Ji tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos. Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti – šį klausimą autorė, gausiai pateikdama archyvinės medžiagos, spręsti palieka patiems skaitytojams.